Į fotožurnalisto P.Lileikio parodą atvyko ir vienas jo nuotraukų herojų – profesorius Vytautas Landsbergis. Kartu su profesoriumi fotografijas apžiūrėjo ir jo žmona pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė.
„Fotoamnestija“ – giliai fotoarchyvuose įkalintų atgimstančios Lietuvos vaizdų, įamžintų 1988–1999 m., inventorizacija. 50 darbų – tarsi 50 bylų, unikaliais fotovaizdiniais fiksuojančių atgimstančios Lietuvos įvykių raidą ir transformacijos periodą. Vizualus ir konceptualus savo archyvų peržiūrėjimas leido skelbti fotografiškąją amnestiją primirštoms erdvėms – portretams, įvykių akimirkoms, vaizdams – liudijančioms tiek ypatingą tautos dvasią, tiek kontrastingą sistemų kaitos periodą“ – parodos ir ją lydinčio leidinio įvade rašo P.Lileikis.
Straipsnyje „Apie vaizdo chemiją“ menotyrininkas Virginjus Kinčinaitis rašo: „Kita vertus, revoliuciniai Sąjūdžio laikai buvo parankūs avantiūrai ir iššūkiams. Juk reikėjo sukurti naują tikrovės vaizdavimo būdą, apie kurį brandžiame socializmo liūne niekas negalėjo pagalvoti.
Įsisiūbavus Atgimimui reportažinei fotografijai nepalankus sovietinio įšalo statiškumas staiga nugarmėjo į prarają ir jį pakeitė nesibaigiantis vyksmas, kuriam toli gražu ne visi fotografai buvo pasirengę. Į šį naują įvykių verpetą galėjo nerti tik patys drąsiausi arba įžvalgiausi fotografai. Vieni gyveno veiksmo energija, kiti viską vertino per atstumą ir kūrė vaizdų archyvą ateičiai. Antru variantu galima pavadinti Romualdo Požerskio fotografijų albumą „Lietuva 1988–1993“, kuriame akivaizdus estetizuotas stebėtojo atstumas, išankstinė įvykių archyvavimo intencija. P.Lileikis priklausė pirmiesiems, stebėtojo ir dalyvio vaidmenys jo atveju susilydė naujovių trokštančios kameros dinamikoje, jos įžūliame skvarbume, gebėjime akimirksniu atpažinti naujus užgimstančios tikrovės ženklus“.
