Renata jau daug metų yra viena gerumo ambasadorių TV3 projekte „Išsipildymo akcija“. Žinoma moteris taip pat prisideda prie projekto „Lietuvos garbė“ ir UNICEF vykdomų paramos iniciatyvų.
„Dalyvavau dviejose šios organizacijos gerumo misijose Kambodžoje ir Siera Leonėje, vedžiau UNICEF renginį „Už kiekvieną vaiką“, kelerius metus palaikau UNICEF vaikų bėgimo maratoną, per kurį renkamos aukos.
Prisidedu prie įvairių gerumo, paramos projektų, kurių pagrindinis tikslas – pagalba kitiems, ypač vaikams.
Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriu Lietuvos vaikams – sergantiems, kenčiantiems, pamirštiems. Bičiulė feisbuke įkūrė paramos grupę „Vilties spindulėlis“ – esu viena administratorių ir idėjos rėmėjų.
Padedu aukomis, viešinu ligoniukų ir pagalbos laukiančių vaikučių istorijas, ieškau bėdų pirklių“, – sakė Renata.
Tačiau kas paskatino Renatą imtis gerų darbų?
„Galbūt tai darau dėl to, kad pati puikiai žinau, ką reiškia sulaukti pagalbos, kai jos mažiausiai tikiesi, ir ką reiškia jos nesulaukti, kai esi vaikas“, – sakė R.Šakalytė-Jakovleva.
– Kaip apsilankymas skurdžiose šalyse, kur žmonės kenčia nuo bado, ligų, pakeičia jus kaip asmenybę? Ko gero, grįžusi ne taip pat žvelgiate į daugelį dalykų.
– Pirmiausia galvoju, ką aš ir mes visi galime padaryti, kad padėtis ten pasikeistų. Lygiai taip pat galvoju ir apie badaujančius, kenčiančius, užmirštus Lietuvos vaikus.
Ką mes galime padaryti, kad situacija pradėtų iš tikrųjų gerėti? Nereikia važiuoti į kitą pasaulio kraštą, kad pamatytum visiškame skurde gyvenantį vaiką, – gal tik apie 20 kilometrų nuo Vilniaus.
Į atokų vienkiemį, kur ant tvoros džiūsta vaikiški drabužėliai... Užsukit kada nors – „maloniai“ nustebsite, kokių kambodžų ir haičių pas mus esama.
Šiurpas eina per nugarą, kai pagalvoji, kad XXI a. Lietuvoje dar auklėjame vaikus mušimu, manydami, kad smurtas – geriausia edukacinė priemonė, ir nenorime tam užkirsti kelio teisindamiesi, jog „Lietuva tam nepasirengusi“, „mane mušė, todėl aš toks doras žmogus užaugau“. Arba yra šeimų, kur vis dar normalu vaikų neprausti, nemokyti jų valytis dantų, maitinti kartą per dieną ir nepaklausti, kaip sekasi mokykloje. Šalis, kurioje žudosi vaikai – pradinukai, man kelia šiurpą, bet kai ta šalis – mano gimtinė, tuomet tai jau ne šiurpas, o deginantis skausmas.
– Kokie momentai būna sunkiausi tokiose išvykose?
– Sunkiausia man visuomet matyti kenčiančius vaikus. O Kambodžoje ir Siera Leonėje teko matyti net mirštančius. Tas vaizdas, kai šalia merdinčio mažylio suklupę bejėgiai tėvai, perveria viską kiaurai. Sulaužo sielą, surakina mintis. Tuomet skauda net plaukus...
Nekoketuosiu – sergančių, mirštančių, iš bado išsekusių vaikų veidai niekada neišdils iš atminties. Gal ir gerai. Nes jie tampa gyvu priminimu, verčiančiu nesustoti, daryti viską, kad nelaimingų vaikų kiekvienoje šalyje, bendruomenėje, šeimoje būtų kuo mažiau.
– Ne vienus metus prisidedate prie „Išsipildymo akcijos“. Galbūt pastebite, ko vaikučiams reikia labiausiai?
– Sergantiems, neįgaliems, našlaičiams, skurstantiems – visiems jiems reikia vienintelio dalyko – dėmesio. O po to jau geresnio neįgaliojo vežimėlio, geresnių vaistų, specialių drabužėlių, batų ir daugybės kitų dalykų. „Išsipildymo akcijos“ herojams retai kada reikia žaislų, pramogų, žinoma, jie apie tai irgi svajoja, bet pirmiausia šiems vaikams reikia supratimo iš visuomenės, kad, nepaisant luošumo, neįgalumo, įgimtų ligų, raidos sutrikimų, jie yra lygiai tokie pat žmonės kaip jūs ar aš. Ne gailesčio, ne aukos etiketės, ne užuojautos kupino rypavimo laukia šie vaikai, o teisingo požiūrio.
Mano svajonė, kad kiekvienas, žiūrėdamas į neįgalų žmogų – ypač vaiką, pirmiausia matytų galimybę. Ir mes kiekvienas tą galimybę galime suteikti. Neišskirdami darželyje ar mokykloje, nebadydami pirštais gatvėje, auklėdami savo atžalas žiūrėti į tokius vaikus kaip į potencialius draugus, o ne izoliacijai ir atskirčiai ruošiamus laboratorinius triušius.
– Prancūzijos karalius Liudvikas XIV yra pasakęs: „Mano amžiui užteks, o po manęs – nors ir tvanas.“ Tenka pripažinti, kad tokia logika vadovaujasi nemaža visuomenės dalis. Kas jus skatina padėti ir nelaukti atlygio?
– Geriausia paskata ko nors imtis – patirtis. Maniškė labai įvairi ir spalvota. Deja, ilgą laiką buvo daugiau tamsių, liūdnų spalvų negu šviesių. Todėl labai gerai žinau, ką galiu padaryti, kad kitų gyvenime tų šviesių spalvų būtų kuo daugiau. Atlygis? Aš jo sulaukiu kaskart, kai išgirstu „ačiū“, kai išgirstu juoką, o ne verksmą. Man negaila savęs kitiems. Nes kiekvienas mūsų giliai širdyje juk jaučia, kodėl čia yra ir kam. Savo atsakymą žinau jau senokai, tad esu rami ir užtikrinta tuo, ką darau.
– Sakoma, kad gerų darbų darymas yra užkrečiamas. Ar bandote užkrėsti kuo daugiau žmonių?
– Specialiai nebandau nieko – tai beprasmiška. Kaip negali žmogaus priversti per prievartą ką nors pamilti, taip negali įkišti jam į galvą minties, kad aukoti gera. Tai ateina savaime. Aukos prasmė, jos stebuklas atsiveria visiems, kurie tuo tiki. Ir tiki nuoširdžiai.
– Kodėl, jūsų nuomone, svarbu daryti gerus darbus?
– Kiekvienas turi savo atsakymą, kodėl daro gera. Ir tie atsakymai greičiausiai be galo skirtingi. Aš darau tai, ką darau, jog galėčiau ramiau miegoti žinodama, kad kažkur yra nors vienu mažiau kenčiančiu vaiku, vienu mažiau alkanu senuku, viena mažiau smurto patiriančia mama... Kai kas dėl to nesuka galvos. O šita vargšė suka – daug kas turbūt dabar pamanys. Ir tegu. Juk saviškę suku, ne jų.
– Kaip manote, ką reikėtų daryti, kad kuo daugiau žmonių imtų dalytis gėriu?
– Nebijoti to daryti. Ir svarbiausia netikėti tomis nesąmonėmis, kad jei esi geros širdies – tai iškart liurbis, naivuolis, atgyvena, pliuškis, į kuri visi gali valytis kojas. Madinga šaipytis iš kitų, tyčiotis, įkasti, įskaudinti, suniekinti. Tegu būna madinga ir skelbti savo gerus darbus, dalintis tuo, skiepyti gerumą vaikams ir kartoti, jog tai – jėga. Tada ratas įsisuks. Aš žinau, kad gėris nėra silpnumo išraiška. Tai tokia stiprybė, kurią, deja, ne visi turi drąsos priimti.
– Kokie momentai jūsų geranoriškoje veikloje jus labiausiai jaudina?
– Nežinau. Viskas man atrodo svarbu. Kaip negaliu savo dviejų dukrų mylėti skirtingai, taip negaliu išskirti ir kažkokių momentų, nes jie visi – iš širdies į širdį.
