„Kaip apie tai parašyti... nežinau. Ar reikia? Ilgai galvojau. Manau, gal reikia. Vakar diena. Ji buvo tobula, nes latviai Jonines švenčia dar smagiau, nei mes. Žinoma, mano nepakartojami draugai prie to smagumo irgi prisidėjo.
Nuskeltas dantis, šiek tiek prakirsta lūpa, skaudantis žandikaulis ir kažkiek užgauta siela. Kas nutiko? Net sunku „nupiešti“ tą situaciją. Užkliuvom vien dėl... tautybės... Kelios gorilos daužė per veidą, spardė, mušė net moterį. Bet marozų yra visur. Ir ne apie juos noriu parašyt, o apie abejingumą greta buvusių žmonių. O jų tikrai iki užpuolimo akimirkos netrūko. O tada – visi pabėgo, šoko į mašinas, lėkė pro duris. Niekas nereagavo, nepadėjo, nekvietė policijos. Vienok, pats Rygos centras... Liūdna. Ne dėl skausmo, o dėl žmogiškumo nebuvimo. Prieš kelis mėnesius Varšuvoje su draugais puolėm ginti mušamo vyro, o ten ir lazdos dalyvavo, ir kumščiai, bet gynėm, nes kitaip negalima. Manau, kad visi neleistume skriausti kito mūsų akivaizdoj, bet, pasirodo, abejingumas būna stipresnis smūgis, nei kulokas. O juk taip tikrai neturėtų būti. Nebūkim abejingi“, – rašė jis.
