Apie Jogailos vaikystę, pmėgius ir Lietuvą - interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“.
– Kur gimėte ir augote? Kuo ta vieta ypatinga?
– Labai džiaugiuosi, kad esu trečios kartos vilnietis. Vilnius man – praktiškai visa Lietuva. Tai mano gimtasis miestas. Nuo asfalto aš nenulipau ir stengiuosi to nedaryti. Su avalyne per asfaltą, manau, yra daug geriau nei basomis po žolę. Kažkas turi būti užkietėjęs miestietis, kažkas – valstietis. Esu linkęs būti miestiečiu ir tuo labai didžiuojuosi.
– Koks maloniausias jūsų vaikystės prisiminimas?
– Jų labai daug. Mano vaikystė buvo labai saulėta, nors ir buitinių problemų apsuptyje, kai reikėdavo gamtinius reikalus atlikti kibire, o turėti centrinį šildymą buvo kažkas fantastiško, kai reikėjo malkomis kūrenti krosnį... Manau, kad iki šiol Vilniuje yra vietų, kur gamtiniai reikalai atliekami kibire ar būdelėje su širdute. Dabar mano vaikystės namo nebeliko, jis buvo Šnipiškėse, tuometėje F. Dzeržinskio gatvėje (dabar Kalvarijų – red.), netoli Tėvynės kino teatro, už turgaus.
Šie prisiminimai išliko, bet žiūrint filosofiškai – smagu, kad teko tai patirti ir teko gyventi kontrastingoje aplinkoje. Bet apibendrinant – viskas buvo šviesu ir gražu. Negalėčiau sakyti, kad kai gimiau Lietuvoje, buvo nykuma. Visada turėjau ką veikti ir sakyti, kad buvo sunki vaikystė – negalėčiau. Ji buvo smagi ir saulėta.
– Kokia jums smagiausia lietuviška šventė?
– Jų daug. Turiu tradiciją švęsti Vasario 16-ąją, su vėliavėlėmis einame minėti Kovo 11-ąją, žinoma, švenčiame ir Liepos 6-ąją, sąžiningai giedame himną. Prieš keletą metų buvau vienas iš organizatorių Mindaugo karūnavimo dienos minėjimo. Kodėl nepasidžiaugus, kad esame karalystės dalis, kad esame valstybė, kuri turėjo savo karalių, monarchiją ir iki šiol klesti kaip nepriklausoma valstybė. Šventes reikia švęsti. Ir tų švenčių nemaišyti. Man atrodo, kad nelaimingiausi žmonės tie, kurie gimė per Kalėdas, nes ir Kalėdas, ir gimtadienį švenčia kartu. Kuo švenčių daugiau, tuo daugiau teigiamų emocijų.
Tų lietuviškų švenčių yra labai daug. Nesuprantu Joninių, Žolinių ir panašių švenčių šventimo. Gal žmonėms reikia tiesiog laisvų dienų? O man patinka tai, kas susiję su valstybe.
Valstybės šimtmetis turėtų būti didelė šventė visus metus.
– Kokia jums gražiausia Lietuvos vieta?
– Vilnius ir tik Vilnius. Na, dar truputį Vilnius. Nes aš čia gimiau, užaugau, žinau visus kampus ir užkampius. Man jis toks savas, kad apie kitas vietas Lietuvoje man sunku pagalvoti.
– Geriausias Lietuvos miestas, ko gero, taip pat Vilnius?
– Žinoma. O iš Vilniaus dažniau išskrendu, nei išvažiuoju.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Žinoma, LDK kunigaikštis Jogaila. Ir dėl to, kad bendravardis, ir dėl to, kad tais laikais, galima sakyti, jis atvedė Lietuvą į Europą. Jogaila padarė taip, kad Lietuva integruotųsi į katalikišką Europą. Todėl kai Lietuva iš tiesų įstojo į Europos Sąjungą, džiaugiausi, kad šis žingsnis – Jogailos darbų tęstinumas.
– Su kokia Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti?
– Tiesa pasakius, nesugalvoju tokios. Su tais, kuriuos pažįstu, galiu papietauti, o kurių nepažįstu – galbūt ir nereikia. Esu tokio amžiaus, kai plėsti pažinčių rato nebesinori. Džiaugiuosi galimybe papietauti su tais, su kuriais noriu ir tai didžiausia šventė. Nors dažniausiai laikausi dietos (juokiasi).
– Kokia jūsų mėgstamiausia Lietuvos grupė arba lietuviška daina?
– „Neužsiciklinu“. Nėra vienos visiems laikams. Vieną dieną „Juoda orchidėja“ (juokiasi), kitą – „Anties“ „Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“, trečią – „Fojė“ „Laužo šviesa“, ketvirtą – BIX apie kiaules. Priklauso nuo sezono (juokiasi). Šiuo metu mintyse skamba „Baltojo giro“ apie lūpytes, padažytas pomidorų padaže „Aš dėl tavęs lūpytes padažiau“...
– Kokia mėgstamiausia lietuviška prekė?
– Juoda duona. Niekur kitur pasaulyje ji nėra tokia skani. Juoda duona gali būti mūsų vizitinė kortelė. Jaučiuosi ne tik Lietuvos, bet ir Europos sąjungos piliečiu. Todėl nelabai kreipiu dėmesio, ar ta prekė lietuviška, ar lenkiška, belgiška, prancūziška ar ispaniška.
– Koks skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Juokas juokais, bet tai – Kijevo kotletas. Ir, žinoma, šaltibarščiai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai.
– Myliu, vaikai, Tėvynė, Vilnius ir Lietuva.
– Išvardinkite tris lietuviams būdingus charakterio bruožus.
– Labai liūdna, bet lietuviai yra niurgzliai, dažnai į viską žvelgiantys negatyviai ir piktdžiugiški. Iš gerosios pusės – lietuviai yra darbštūs, energingi ir perfekcionistai. Jei daro – tai daro gerai.
– Kokia jūsų mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Neperšokęs griovio nesakyk op“. Arba „Nespjauk į šulinį, nes teks išgerti“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes ...
– Nes aš čia gimiau, čia yra mano šaknys. Nes čia aš dirbu, čia gyvena mano draugai. Nes čia yra mano miestas, čia yra mano valstybė.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimiems 100-metų.
– Noriu, kad visi Lietuvoje būtų geranoriškesni, kad būtų mažiau priešpriešos. Noriu, kad dirbtumėm savo darbus kaip galima geriau ir nuo to mums visiems bus geriau.
Apie projektą:
„Aš myliu Lietuvą“ - 100 interviu projektas, skirtas Lietuvos atkūrimo 100-mečiui. Politikos, verslo, mokslo, sporto, pramogų, meno žvaigždės kalbės apie tai, kokie jų pomėgiai, įpročiai ir aistros neįmanomi be Lietuvos. Atskleis, kas jiems gražu ir nepakartojama mūsų šalyje, kas yra jų identiteto dalis ir apie tai, kodėl jie myli Lietuvą.
Daugiau projekto interviu skaitykite čia.
