Aktorė Elžbieta Latėnaitė greitai reagavo į pasklidusią naujieną: „Julija Steponaitytė you are #myhero !!!Ir labai užjaučiu dėl tavo patirties. Tai neturėtų nutikti niekam ir niekada!“ Po Julijos pareiškimu Elžbieta pridėjo grotažymę #metoo.
Jai pritarė ir Beata Tiškevič: „Palaikau Juliją. Tikiuosi, kad jos drąsa ir stiprybė įkvėps prabilti ir kitus.“
„Džiaugiuosi, kad moterys nebebijo prabilti. Labai kviečiu ir kitas atsiverti, nieko nebebijoti, jūs turite didelį palaikymą. Tik susivienijusios mes galime padaryti galą tokiam giliai įsišaknijusiam vyrų elgesiui. Ačiū Julija! Aš su Tavim!“, – palaikymo žinutę paskelbė foitografė Neringa Rekašiūtė.
„Nesame taip toli nuo to ir Lietuvoje. Visiškai pritrenktas. Nors...“, – nedaugžodžiavo dainininkas Vaidas Baumila.
Režisierius Romas Zabarauskas dėkojo Julijai, kad ji prabilo ir palinkėjo stiprybės.
„Džiaugiuosi, kad moterys nebebijo prabilti. Labai kviečiu ir kitas atsiverti, nieko nebebijoti, jūs turite didelį palaikymą. Tik susivienijusios mes galime padaryti galą tokiam giliai įsišaknijusiam vyrų elgesiui.Ačiū Julija! Aš su Tavim“, – rašė fotografė Neringa Rekašiūtė. Ji – visuomenei gerai pažįstama dėl socialinių projektų. Vienas iš jų – „Moterys kalba“, skirtas diskriminaciją ar smurtą patiriančių moterų išgyvenimams viešinti. Nors mergina skatina kitas moteris viešinti tokias istorijas, pačiai tai padaryti buvo sunku. „Mane labiausiai padrąsino kitų moterų pasidalijimai. Tiesa, tokių atvirų istorijų kaip mano nedaug, o man tai pasirodė svarbu. Jei pasakyti viešai, tai iki galo: kas, kaip ir kur įvyko, pasidalyti tuo, kaip jaučiausi ir kaip pavyko nugalėti baimę bei gėdą, kuri man net nepriklausė“, – naujienų portalui lrytas.lt neseniai sakė N.Rekašiūtė.
„Lietuva ilgai tylėjo. Tylėjo apie tai apie ką mažuose būreliuose šnekučiuodavosi ir net beveik nesistebėdavo, nes juk nieko tokio, juk genijus, o ir paskui „juk niekas nebekvies vaidinti“. Visgi prieš nusikaltimą lygūs visi. Labai didžiuojuosi Julijos Steponaitytės stiprybe ir drąsa prabilti apie patirtą Šarūno Barto seksualinį priekabiavimą. Tikiuos, kad tai padrąsins prabilti ir kitas. Atėjo laikas“, – rašė aktorė Aistė Diržiūtė.
Tiesa, kai kurie komentatoriai pastebėjo, kad tokius pareiškimus skelbti dabar yra populiaru.
Š.Bartas studijavo Kinematografijos institute Maskvoje. 1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje nepriklausomą kino studiją „Kinema“. Režisūroje debiutavo pusiau mėgėjišku dokumentiniu filmu „Tofolarija“ ir atkreipusiu dėmesį vidutinio metražo dokumentiniu filmu „Praėjusios dienos atminimui“, kuris 1990 m. apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu.
Jis vaidino kino filmuose „Šešiolikmečiai“ (1987 m., rež. Raimundas Banionis), taip pat savo režisuotuose filmuose „Koridorius“, „Eurazijos aborigenas“ ir „Ramybė mūsų sapnuose“.
Pirmąjį apdovanojimą Š.Bartas gavo dar 1990-aisiais. Tuomet jis pelnė „Wisselzak Trophy“ Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalio prizas už kino filmą „Praėjusios dienos atminimui“. Taip pat yra pelnęs Berlyno kino festivalio prizą už kino filmą „Trys dienos“, FIPRESCI apdovanojimą Viennale už kino filmą „Koridorius“. Už tą patį filmą gavo apdovanojimą ir Torino Tarptautiniame jauno kino festivalyje.
2000 metais Venecijos filmų festivalyje gavo apdovanojimą už kino filmą „Mūsų nedaug“.
2001 metais jam įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
J.Steponaitytė labiausiai išgarsėjo 2015-aisiais suvaidinusi filme „Sangailės vasara“. Ji taip pat vaidino filmuose „Man dvim keli“, „Aš tave žinau“, „Nieko nepraranda vaikai“, „Pasakyk, kad neskaudės“.
