Į senamiestyje esančio restorano „Bernelių užeiga“ menę susirinkę svečiai, tarp kurių buvo televizijos laidų vedėja Vaida Skaisgirė, vykdančioji prodiuserė Arijanda Reinikytė, aktoriai Jonas Gricius, Šarūnas Banevičius, šokėjas Tomas Slausgalvis, ragavo lietuviškus Padėkos dienos patiekalus, domėjosi tautiškomis tradicijomis ir net sužinojo, kaip per skrandį pritraukti sėkmę bei meilę, pataisyti santykius su uošve.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio etnologės Nijolės Marcinkevičienės teigimu, lietuviai, skirtingai nei amerikiečiai, kurie Padėkos dieną tradiciškai švenčia ketvirtąjį lapkričio ketvirtadienį, šią derliaus dieną paminėdavo šiek tiek anksčiau – Švento Martyno dieną – lapkričio 11-ąją.
„Ant lietuvių stalo panašiu metu garuodavo kepta žąsis ar antis. Pastaroji simbolizuodavo medžioklės sezono pradžią. Tuo tarpu žemaičiai iš keptos žąsies spėdavo žiemos orus: jei žąsies kaulas iš pradžių persišviečia baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga šilta, ir atvirkščiai“, – sakė etnologė.
Šiuo metu ūkininkai užbaigdavo paskutinius lauko darbus, įvertindavo derlių, paleisdavo bernus ir mergas, atsiskaitydavo su kerdžiumi ar kalviu. O derliaus užbaigimo šventę paminėdavo gausiu stalu, ant kurio būdavo 12 patiekalų. Tai reikšdavo padėką ir auką kiekvienam mėnesiui.
„Termino „padėkos diena“ Lietuvoje nebūdavo, tačiau žmonės intuityviai švęsdavo derliaus nuėmimo ir užbaigimo šventę. Apskritai šventinis lietuvių stalas visada turėdavo simbolinę prasmę, netgi ritualus.
Todėl atrasti sąsajų ir perteikti tam tikrus simbolius ant šiuolaikinio vaišių stalo, mums buvo labai įdomus ir įtraukiantis iššūkis,“ – pasakojo restorano „Bernelių užeiga“ vadovė Jolanta Kubolienė.
Svarbiausiu Kaune surengtos šventės stalo akcentu tapo šiuolaikiškesnė įprastos anties interpretacija: antienos pyragas su sūriu pagardinta bulvių koše, skrudinta žąsų taukuose, keptos antienos salotos su bulguro kruopomis, raugintų kopūstų sriuba su šonkauliais ir kiti patiekalai, simbolizuojantys derliaus nuėmimo metą.
„Anksčiau žmonės tikėdavo, kad yra priklausomi nuo aukštųjų galių. Jie tarsi apsidrausdami sueidavo prie stalo ir dėkojo už tai, ką turi. Todėl lietuviškai dar tokios šventės būdavo vadinamos dėkavonėmis“ – pasakojo N.Marcinkevičienė.
Kodėl ant stalo būdavo dedama antis? Etnologė į šį klausimą atsakė viena seniausių lietuvių versijų apie pasaulio atsiradimą. Buvo sakoma, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška žąsis. Panorėjusi lesti, nuskrido ieškoti maisto. Tuo tarpu užėjęs lietus, sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro kurią kiaušinis iškritęs. Beskrisdamas atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus su žvaigždėmis. Todėl žąsis buvo laikoma labai svarbiu lietuviams paukščiu.
Kasdieniniai valgiai ne tik teikė sotumą, darbingumą, bet ir dalyvavo ritualuose, tapdami tam tikrais simboliais, įgydami magiškų galių, kaip manyta, gebančių paveikti žmogaus, šeimos, ūkio likimą. Pavyzdžiui, jei tekėti pasirengusios merginos valgys ragaišį, iškeptą su putino uogomis, gali tikėtis gauti šaunų vyrą. Taip pat norėdamos kokį jaunikaitį pavergti, jaunosios šeimininkės gamindavo saldžius blynus.
Garbingiausiai valstiečiai elgdavosi su duona. Ne veltui apie duoną yra kilę daugybė prietarų ir pasakymų, pavyzdžiui, ištekėjusi mergina – kaip atriekta rėkė. Per krikštynas dėdavo vaiką prie duonos kepalo, kaip brangiausią turtą. O kai degdavo kluonas, liepdavo pirmiausiai ne bėgti, o pabučiuoti duoną, kad ir kluonas nesudegtų.
Senuosiuose šaltiniuose rašo, kad 9 amžiuje žmonės jau turėjo tvenkinius, kuriuose augimo žuvį, todėl tai būtinas akcentas ant padėkos stalo. Žuvis yra sveikatos simbolis, nes išgyvena šaltame vandenyje. Tuo tarpu žvynai simbolizuodavo pinigus, tad buvo tikima, kad valgant žuvį būsi turtingas.
Tuo tarpu norėdamas gerų santykių su uošviene, žentas turėdavo pagaminti „macną“ troškinį iš kiaulienos ir daržovių.
Vakaro viešnia V.Skaisgirė tikino, jog Padėkos dienos kol kas nešvenčia , tačiau lietuviška virtuvė jai pirmiausia asocijuojasi su šeimos tradicijomis, jos vertybėmis ir, žinoma, šventėmis.
„Manau, kad lietuviška virtuvė kinta, joje atsiranda vis naujų patiekalų ir receptūrų, todėl mes visada su šeima pirmenybę tiekiame lietuviškiems patiekalams,“ – sakė V.Skaisgirė.
