Tai – dainininkė Augustė Vedrickaitė.
„Kokia nereali ta vaikystė! 1985 m. – laikas, kai plančetinių ne tik nebuvo, bet jų ir nereikėjo, nes mes turėjom ir pastebėjom vieni kitus.
Esu nepaprastai laiminga, turėdama savo brolius. Ačiū tėvams, kad nepatingėjo užaugint mus, sakyčiau, gan dorais žmonėmis.
Dabar, kai pati esu mama, žinau, kad kartais tai reikalauja daugiau stiprybės ir kantrybės, nei galėjo atrodyt anksčiau.
Ir ačiū už įdiegtas vertybes, kai tikrai ne materialūs dalykai užima svarbiausias vietas. Kasdien stebiu augantį sūnų ir labai tikiuosi, kad jam plačią šypseną veide sukels ne naujas mobiliakas, o kur kas didesni ir svarbesni dalykai.
P.S. Foto aš, brolis Mikas ir brolis Marius. Matyt šiuo metu pėdutės taip susėdus jau nebebūtų tam pačiam lygy, tačiau džiaugsmas susitikus panašus“, – brūkštelėjo ji.
