– Deimante, kada pradėjote svarstyti apie motinystę?
– Tas jausmas, kad tikrai esu pasiruošusi tam, atėjo galbūt kažkur 27-erių. Jaučiausi save realizavusi tiek, kad galėčiau šiek tiek sustoti ir atsiduoti motinystei. Mano profesijoje nėra ilgų darbo valandų, ir aš aiškiai pajutau, kad toliau savo tikslų link galėčiau eiti ir šiek tiek ramesniu tempu.
Be to, atėjo saugumo ir stabilumo jausmas, kad jei kas nors gyvenime atsitiktų, galėčiau vaiku pasirūpinti ir pati. Manau, kad šis laikas yra susijęs ir su stipriu psichologiniu postūmiu. Dirbau su psichoterapeutu, stengiausi pažinti save, atrasti savo vietą pasaulyje ir ramybę.
Nors tobulėjimui ribų nėra, po kurio laiko tiesiog pajunti, kad jau gali būti tuo žmogumi, kuris vaikeliui bus pavyzdys, padės jam atrasti save.
– Kokį pavyzdį regėjote savo vaikystėje?
– Užaugau labai jaunų tėvų šeimoje. Mano tėvai – vienmečiai, kurie manęs ir sesės susilaukė būdami 19–20-ies. Auklėjo mus gana laisvai, nebuvome suvaržytos taisyklių – gal tai jaunų tėvų bruožas. Jie augo kartu su mumis, neturėdami daug patirties bei išminties, bet tikrai turėjo daug meilės, dėmesio ir atidavė geriausia, ką tuo metu galėjo.
Abi su sese buvome neplanuoti, bet laukti ir tikrai mylimi vaikai. Kai buvau paauglė, tėvai pasuko skirtingais keliais, tad, kaip ir visiems vaikams, tėvų skyrybos nebuvo lengvas išgyvenimas. Bet, kaip ateitis parodė, jie visgi išliko draugai, ir tas pavyzdys buvo geras.
