– Kelintą kartą atvykoje į Lietuvą? – vakar „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė paklausė 83-ejų R.Lee.
Ji gimė išeivių šeimoje Kanadoje, bet jau septynis dešimtmečius gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.
– Turbūt šeštą. Pirmą sykį buvau 1964 metais. Anksčiau visai kitokia Lietuva buvo.
– Ir žmonės kitokie?
– Visai kitokie. Kai Lietuva buvo sovietų užimta, visi buvo tokie nemandagūs, žiaurūs. Niekas nevažiavo čia. Man tada labai nepatiko Lietuva, norėjau kuo greičiau išvažiuoti.
Išvažiavome į Prancūziją, pamačiau: ačiū Dievui, čia žmonės gyvena kaip žmonės, vienas kitą gerbia. O Lietuvoje visi bijojo, nė vienos šypsenos nemačiau.
Reikia jaunimą mokyti, pasakoti jiems, kaip buvo, kad Lietuvoje vėl to nebūtų.
– Ši jūsų kelionė į Lietuvą yra ypatinga. Atvykote jau kaip Lietuvos pilietė.
– Taip. Tuo pasirūpino konsulato Los Andžele atstovas Gediminas Sereika. Sakė: stengsiuosi sutvarkyti kuo greičiau tuos popierius. Dabar esu sena moteris, bet nauja pilietė. (Šypsosi.)
– Ką jums pačiai tai reiškia?
– Mano tėveliai, jeigu jie danguje, manau, džiaugiasi labai. Lietuva jiems vis tiek visada buvo namai. Tėvas tik vieną sykį čia sugrįžo, po to žuvo per avariją.
Dar jaunas, gal 75 metų. O mama pasisvečiavo dar du sykius. Lietuva jiems buvo labai brangi, jie įskiepijo ir mano sieloje, širdyje tą lietuviškumą.
Labai gera žinoti, kad dabar aš – Lietuvos pilietė. Kad tik nereikėtų daugiau mokesčių mokėti. (Juokiasi.)
– Bet balsuoti jau galėsite.
– Turbūt, gal eisiu.
– Prezidento rinkimai – po poros mėnesių.
– Taip greitai? Tai dabar turėsiu pasidomėti, kas ir kaip. Anksčiau nepaisiau per daug.
– Jums lietuvybę įskiepiję tėvai buvo paprasti žmonės.
– Labai paprasti. Tėvas išmoko būti siuvėju, sakė: aš nenoriu dirbti žemės. Jis neaukštas žmogus buvo, pirštai neilgi, tai pririšdavo tuos pirštus naktį, kad galėtų gerai adatą laikyti. Pagalvokite, koks pasiryžimas.
Jie pirmiausia atvyko į Kanadą, ten aš gimiau. Mama manė, kad turėčiau būti aktorė, ji suprato tai nuo mažens. Nieko nežinojo apie teatrą, bet filmus žiūrėdavo.
Buvo tokia labai daili aktorė Shirley Temple – garbanoti plaukai, graži, mažytė. Mano mama vis sakė, kad aš galiu būti lietuviškoji S.Temple.
Kai gavome leidimus vykti į Ameriką, apsigyvenome Kalifornijoje. Mama manęs nestūmė niekur, tik prižiūrėjo, kad lankyčiau šokių, pianino pamokas, nors jo nemėgau. 3–4 metus lankiau pamokas, bet tik vieną dainą galiu pagroti.
Aš labai nemėgau lankyti pamokų, bet norėjau veikti. Iki šiol repeticijos man nepatinka, noriu eiti ir daryti.
– Jūs šeimoje lietuviškai bendraudavote?
– Pusiau.
– Kaip nepamiršote kalbėti lietuviškai?
– Mažai turiu progų vartoti šią kalbą. Jei nevartoji, surūdija.
Mano pusseserė viską valdo namuose, generolu mes ją vadiname – ką ji pasakys, visi darys. Su ja pasikalbame lietuviškai. Bet dabar ji mažai angliškai kalba, vis reikia vertėja būti jai.
– Jūs netgi dzūkuojate. Čia irgi iš tėvų?
– Dzūkuoju, iš Daugų mano tėveliai. Kaip jie kalbėjo, taip ir išmokau. Jų kalba neišlavinta buvo. Dabar girdžiu daug negirdėtų lietuviškų žodžių, nežinau, ką jie reiškia. Ir labai greitai jūs kalbate, negaliu sugaudyti visko.
– Kalbant apie Lietuvą ir jūsų santykį su lietuviais, jūs ir Amerikoje bendraujate su lietuvių bendruomene?
– Daug laiko neturiu, bet kai būna svarbūs renginiai, kiek galiu, vis lankausi. Dabar yra kita lietuvė Onutė Nausėdaitė, labai gabi ir iš filmų žinoma. Amerikoje ji žinoma kaip Ann Jillian.
Praėjusiais metais ji buvo Lietuvoje. Mes sutarėme, kad abi atvažiuosime, ji parodys man, ką aš turiu pamatyti, o aš parodysiu, ką ji turi pamatyti. Manau, kitais metais sugrįšime abi.
– Amerikos lietuvių bendruomenė yra labai stipri ir ten lietuviškumas labai ryškus.
– Taip. Daug lietuviškų mokyklų. Jas išlaiko bažnyčios. Manau, ir lenkai, ir vokiečiai, ir visi kiti nori išlaikyti savo tautinę tapatybę. Amerikoje vis sakoma: lietuvis amerikietis, vokietis amerikietis, lenkas amerikietis.
Kiti nepatenkinti tuo, sako, jei jau gyveni Amerikoje, esi amerikietis, nereikia skirti per pusę. Bet man atrodo gerai, kad vaikai šiek tiek žino apie Lietuvą, savo šaknis.
– Ką jūs pati dabar veikiate? Žinau, visada būdavote aktyvi ir prisigalvodavote veiklos – ne tik kine. Buvo ir labdaringos veiklos.
– To išmokau nuo mažens. Jeigu Dievas tau gera padarė, tavo geras gyvenimas: turi maisto, lovą, kur gulėti, esi apsirengęs ir tau nešalta, tai turi ką nors atiduoti tam, kuris neturi. Gali ir pinigais duoti – Dievas ir tai pripažins.
– Iš kur ta jūsų nepaprasta energija?
– Iš tėvelio. Jis labai energingas buvo. Daug klaidų pridarė, mama stovėdavo ir vartydavo akis – neklauso. Aš irgi taip pat. Nėra laiko pamąstyti, pažiūrėti – daryk, ir viskas.
Vitaminus, jei atsimenu, tai išgeriu. Jei neatsimenu, tai pamirštu. Bet visada tokia buvau. Manau, kad ir į karstą nešiuosi telefoną, nes liks nepadarytų darbų.
– Penktadienį Vilniuje rengiamoje konferencijoje „Moters vizija“ skaitysite pranešimą, kurio tema „Niekada nepasiduok. Kaip siekti savo svajonių ir nugalėti baimes, kurios stabdo jų išsipildymą“.
Net neabejoju, kad bus labai įdomu jūsų klausytis. Ką norėtume pasakyti jau kaip Lietuvos pilietė Lietuvos žmonėms?
– Kad mokytų jaunimą, kas čia buvo, koks gyvenimas buvo ir koks dabar – blizgantis, auksinis. Žinoma, problemų yra ir visada bus, bet turėti laisvę – svarbiausia. Tai man pirmiausia ateina į galvą.
Aš žinau, kas čia buvo ir kiek metų užtruko išlaisvinti mano močiutę. Kiek metų užtruko ją surasti Sibire. Jaunimas to nežino.
– Kas jums pačiai Lietuvoje labiausiai patinka?
– Vyrų ir moterų grožis. Tokie aukšti, gražūs. Matau, gatvėje stumia vežimėlį, o tas vaikas dar gražesnis. Labai gražūs žmonės.
