Kokia ši moteris, savo vyru tikinti be jokių išlygų, o dabar tapusi pirmąja šalies ponia? Naujienų portalas lrytas.lt siūlo paskaityti D.Nausėdienės interviu apie gyvenimą ir meilę, kurį 2008 metais davė „Lietuvos ryto“ žurnalistei Audronei Urbonaitei:
Gitanas bendraamžę Dianą pamatė būdamas 22-ejų ir savo tėvui pasakė: „Ši mergina bus mano žmona.“
Kai jos žvilgsnis įsiskverbia, kad ir romus, jis primygtinai reikalauja garbingo santykio. Balso intonacija rami. Nepuola pertraukinėti ir atsakinėti dar neišgirdusi klausimo. Laukia, kol šnekintoja susimaus?
Apsirengusi minimalistiniu stiliumi: nieko per daug, bet skoninga ir solidu. Ranką spaudžia tvirtai. Tai moteris, kuri geriausiai žino, ko iš tikrųjų vertas jos vyras G.Nausėda.
– Diana, esate moteris mįslė. Duomenų apie jus internete beveik nėra. Joks leidinys neįvardija, iš kur parvažiavote arba kokios rankinės neketinate pirkti. Kaip jums pavyko neatsidurti dėmesio centre?
– Sąmoninga pastanga. Ištartas žodis apriboja turinį. Kalbėjimas apie save dirbtinai mažina ratą. Kai išsakai kokią nors viziją, atskleidi tik mažą savo santykio segmentą – su visuomene, praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Ir pasakyti dalykai jau nebeatspindi tavo vidaus. Visomis išgalėmis to vengiu.
– Jūsų atsakymas žavi, bet jis nėra paprastas. Ar visada buvote tokia mąsli?
– Visada jaučiausi kiek vyresnė už savo kartos žmones. Ne pranašesnė, bet vyresnė.
– Kiekvienos rūšies brandumas sukelia reakciją. Aplinkiniai intensyviau tokį žmogų atakuoja. Ar paauglystėje buvote protestuotoja?
– Ne, neprotestavau. Aš mąsčiau, ieškojau, lyginau ir rinkausi.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Gyvenau ir mokiausi Klaipėdoje. Tėvelis Algimantas buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas. Kai buvau vaikas, plaukiojo jūromis. Vėliau dirbo krante. Jo jau nebėra.
Mama Albina dirbo buhaltere, vėliau – planavimo skyriaus inžiniere. Sesuo Loreta – vyresnė trejais metais, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos direktorė. Vadovauja folkloro ansambliui „Kupolė“.
– Kaip rinkotės specialybę?
– Apsisprendimas buvo sunkus. Svyravau tarp aukštosios matematikos ir humanitarinių mokslų. O pasirinkau siuvinių technologiją tuomečiame Kauno politechnikos institute, nes žavėjo drabužių kūrimas.
Iki specialybės studijų reikėjo įveikti termodinamiką, inžinerinę grafiką, medžiagų atsparumą. Balų vidurkis – 4,62 (pagal penkiabalę sistemą. – Red.). Politechnikos institutui – aukštas. Sulaukusi, kol ims dėstyti drabužių modeliavimą, ėmiau linkti į minimalizmą – į konstrukcijos ir detalės išgryninimą.
Įtakos turėjo menotyrininkė, kompozicijos dėstytoja Marija Matušakaitė, išleidusi knygų apie Lietuvos bažnyčias ir XIX a. kostiumų istoriją.
– Labai keistas pasirinkimas, ypač numanant jūsų intelekto koeficientą – akivaizdžiai aukštą. Išdailintas drabužis šiuolaikinėje visuomenėje asocijuojasi su pretenzija į statusą, net tuštybe, vertybių painiojimu.
– Drabužis mano vertybių skalėje nėra prioritetas – aš jo nesureikšminu. Pamačiusi „ne taip“ apsirengusi žmogų neskubu spręsti apie jo protines, estetines ir kitas galimybes.
Tuo momentu, kai žiūriu, jis gali būti pavargęs, ligotas, prispaustas nepriteklių ar stokoti laiko sau ir savo išvaizdai.
– Kaip susipažinote su būsimu vyru?
– Tas susitikimas galėjo ir neįvykti. Kartais juokiamės: „Dievas mus suvedė.“
Rašiau diplominį darbą „Sudėtingos konstrukcijos moteriškų kostiumėlių kūrimas“. Prieš pat gynimą pastebėjau klaidą pagrindiniame brėžinyje. Nebuvo didelė, bet apsisprendžiau taisyti ir turėjau perbraižyti visus dvylika brėžinių. Trūko laiko. Lyg tyčia paskambino geriausia klasės draugė: „Diana, aš išteku. Šeštadienį atvažiuok į vestuves.“
Atsisakiau, bet paskambino mano mama ir pasakė, kad draugei jau nupirko dovaną. Prašė nors trumpam parvažiuoti į Klaipėdą. Atsikėliau penktą ryto ir galvoju: jeigu pasigausiu taksi ir spėsiu į autobusą, važiuosiu. Auštant dar pataikiau į balą, sušlapau iki kelių. Autobuso, važiuojančio į Klaipėdą, durys užsitrenkė tą pačią akimirką, kai tik įšokau. O galėjau likti perbraižinėti savo brėžinių. Tikras likimo žaismas!
Tos draugės vardas buvo Lidija. Ji – Gitano pusseserė. Bet aš to nežinojau. Atsimenu tik tai, kad vestuvėse mudu buvome skirtingose porose. Ir kad man buvo kiek nejauku prieš jo poros merginą dėl to, kad Gitanas akivaizdžiai domėjosi manimi.
– Koks buvo tas dėmesys?
– Asistavo drąsiai, atkakliai. Tik prieš porą metų sužinojau, kad važiuodamas iš vestuvių Gitanas savo tėvui apie mane tada pasakė: „Ši mergina bus mano žmona.“
– O ką jis pasakė jums?
– Kad nesirengia tuoktis iki 35-erių. Jis buvo pirmą kartą gyvenime sutiktas vaikinas, besidomintis ne vien paprastais dalykais. Gitanas studijavo ekonomiką Vilniaus universitete ir darė mokslinius tyrimus.
Kelias valandas aistringai man pasakojo, ko nori pasiekti kaip mokslininkas ekonomistas. Tas pakilus pasakojimas buvo toks gražus. Gitanas kantriai, atkaklial ir švelniai mergino mane trejus metus.
– Ar jūs labai priešinotės?
– Ne. Tačiau, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjau sielos žaizdų ir neskubėjau. O jis ramino jas ir gydė. Atsargiai, kantriai.
– Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate, nebūtinai savo vyro?
– Kiekvienas žmogus gyvenime turi du dalykus – dievišką kibirkštį ir jam paskirtą dalią. Kartais labai nelengvą, net negarbingą. Situacijos kasdien verčia spręsti, į kurią pusę stoti, – būti tvirtam ar pasiduoti ir pasitraukti. Pasirinkimas ir lemia.
– Tai jūs už kuriuos?
– Už tuos, kurie bando išstovėti. Bet nesmerkiu tų, kurie neišlaiko. Priimu žmogų kaip kintantį dydį. Jei matau, kad siekia, palaikyti būtina.
– Ar taikote šį principą šeimos gyvenimui?
– Taip. Gitanas yra mano geriausias draugas.
– Ką vyras daro, kai jums būna sunku?
– Ne petį siūlo paverkti. Jeigu problema iškyla, mes pirmiausia ją aptariame. Įvardijame ir nusprendžiame, ką reikia daryti. Mes abu dirbame labai daug. Esame iš tų, kurie nuolat lekia ir neturi laiko. Racionalumas būtinas.
– Kaip išlaviruojate tarp aukojimosi šeimai ir savirealizacijos? Dar nesu sutikusi tokios, kuri būtų suradusi universalų receptą. Kas vyko po vestuvių?
– Šeimos gyvenimą pradėjome atskirai. Gitanas rengė dokumentus vykti į Boną studijuoti, kol dar nebuvome susituokę. Kai susituokėme, man greitai gauti vizos nebuvo įmanoma.
Likau Klaipėdoje ir tęsiau darbą Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate. Vienas sudėtingiausių to meto etapų – kai paskyrė vadovauti atsiliekančiai vaikiškų drabužių ateljė, nes prieš tai gerai susidorojau su technologo darbu kitoje ateljė. Atėjusi supratau, kad patekau į stiprų kolektyvą, kuris tiesiog suvalgo neprofesionalius vadovus.
Manęs nesukramtė – pripažino. Po to gavau pasiūlymą ir pradėjau vadovauti aukščiausios klasės ateljė, bet kaip tik tuo metu gavau vizą.
– Vienus metus Vokietijoje praleidote kartu.
– Gitanas įkrito į specialybės literatūros jūrą ir vos joje nepaskendo. Net namo vežėmės ne lagaminus lauktuvių, o vokiškų ekonominės literatūros knygų, kurių jis nespėjo perskaityti. Bonoje jis savarankiškai pakeitė disertacijos temą, nes susidomėjo makroekonomika. Darė tai, kas jam įdomu, ir turėjo drąsos spręsti.
– Kuo jūsų vyras rizikavo?
– Galėjo grįžti su ta disertacija ir likti nesuprastas. Bet taip neatsitiko – jis įrodė, kad pasirinko teisingai, o jo mokslinio darbo vertintojai pasitaikė protingi.
– Ką ten veikėte jūs?
– Gerai išmokau šnekamąją vokiečių kalbą. Bet kur – Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje – jaučiuosi lyg savoje aplinkoje.
– Ar esate šeima, kuri sąlygiškai visada turėjo pinigų ir galėjo sau leisti gyventi pagal intelektualiuosius poreikius? Nes būtent jie kainuoja brangiausiai – išsilavinimas, knygos, kalbų kursai.
– Ne. Tai prasidėjo tik palyginti neseniai. Paskelbus Nepriklausomybę, iš jos mes išnirome visi vienodi, o dabar esame pasiekę skirtingų dalykų.
– Bet esama didelio skirtumo – nusavinę pradinį kapitalą ar prasimušę savo protu?
– Kai Gitanas apsigynė disertaciją, klestėjo su Rusija susiję verslai. Ne vienas jam yra sakęs: „Ko ten trini kelnes universitete? Eik į verslą – tapsi milijonieriumi!“ Atlyginimas universitete tuo metu buvo kuklus.
– O ką sakėte jūs?
– Dirbk ten, kur širdis traukia. Juk rinktis reikėjo tarp greitų pinigų ir mokslo, kuris visada buvo jo prioritetas. Pasakyti „eik ir uždirbk pinigų“ – tai nužudyti kūrėjo dvasią!
– Kaip tai atrodė praktiškai?
– Laukiausi dukros ir likau Klaipėdoje, kol Gitanui universitetas davė bendrabučio kambarėlį Vilniuje. Po trejų metų gimė antroji dukra.
Netrumpą laikotarpį visas šeimos ūkis gulė ant mano pečių. Po kelerių įvairaus sunkumo metų atėjo laikas, kai nutariau vėl grįžti į darbą. Buvau apsisprendusi tik dėl vieno – kad nė už ką negrįšiu į tekstilės pramonę.
Klaipėdoje vietą būčiau nesunkiai radusi dėl anksčiau įgytos patirties. Bet tuo metu gamyklos griuvo. Prašytis darbo būtų reiškę išstumti lauk kurį nors dirbantį. Augindama dukras Vilniaus universitete baigiau Tarptautinio verslo mokyklą. Užpildžiau paraišką dirbti švedų bendrovėje „H & M“. Po pokalbio buvau priimta nespėjusi išeiti iš koridoriaus – susigrąžino ir paklausė, kada galiu pradėti.
– Tas laikotarpis labiausiai mane ir domina. Lengva su vyru sutarti gerai, kai velki ant pečių visą namų ūkį. Bet vos tik imi keisti kryptį – ko tik nenutinka!
– Ir mūsų šeimoje iš pradžių buvo kiek nustebta. Tai natūralu: juk teko perskirstyti darbus. Kol buvau namuose, visas mano laikas priklausė šeimai. Bet aš ban- džiau išsikovoti erdvės sau.
– Ką apie tai sako jūsų vyras?
– Moteris su kiaušiniais.
– Ar piktai?
– Supratingai.
– Kokių darbų namuose jūs mielai nedarytumėte?
– Jokių buities darbų. Dėl gyvenimo tempo, sau keliamų uždavinių ir interesų gausos kartais jaučiuosi taip, tarsi tuoj susprogsiu į gabalus.
Man labiausiai įdomu skaityti, stebėti sutiktus žmones ir suvokti, kaip jie gyvena. Mėgstu gilintis įvidinio pasaulio dėsnius.
– O kokius darbus namuose atlieka jūsų vyras?
– Nesibaido jokių darbų. Mėgsta savaitgalio rytais prikepti blynų ir sugeba išvirti nuostabios kavos.
– O kiek dėmesio jis skiria dukroms?
– Žaidžia futbolą, kai nuvažiuojame į sodybą. Laiką, praleistą kartu, mes visi labai branginame, nes jo nėra daug. Vertiname paprastas pramogas – nuvažiuojame apžiūrėti kokio nors miestelio.
– Maniau, kad jūsų dukros užsimano, sakysime, į Meksiką – ir tuoj pat ten skrenda.
– Ne, norų klausimas labai paprastai buvo išspręstas, kai jos dar buvo darželinukės. Viena moteris man tada patarė: „Jei kartą vaikui pasakei „ne“, privalai to laikytis. Jis turi suprasti, kad mamos „ne“ iš tikrųjų reiškia „ne“. Pats geriausias patarimas, kokį kada nors esu gavusi.
Tiesa, dabar jau atėjo periodas, kai jos bando aiškintis „ne“ priežastis. Užmezga dialogą, prie jo grįžta. Tai sveikintina. Mano tikslas – ne nurodyti, o išmokyti rinktis.
– Ar jūs tikite savo vyru?
– Taip. Jis nepozuoja ir turi drąsos gyventi savo gyvenimą.
