Naujienų portalui lrytas.lt dviejų suaugusių sūnų mama sutiko daugiau papasakoti apie šventines tradicijas savo namuose bei užsiminė, ko tikėsis iš 2020-ųjų.
– Violeta, kokios šventinės tradicijos vyrauja jūsų namuose?
– Eglutę visuomet puošiu Kūčių išvakarėse. Eglutė ilgai stovėti gali po švenčių, kaip tos šventės tęsinys, o šventė negali vykti anksčiau. Net gi kai dirbau režisiere, eglės įžiebimas mano miestelio bažnyčioje vykdavo Kūčių naktį, po mišių. Pamenu – kai eglutės būdavo įžiebiamos lapkričio mėnesį, kai žmonės miške dar rinkdavo grybus, jausdavausi, kaip melagių partijos atstovė, prisidedanti prie viešo melo.
Dabar tų tradicijų laikytis yra sunku. Kaip ir su Velykomis – žmonės šias šventes labiau švenčia savyje. Apskritai, tokios šventės yra labiau skirtos vaikams siekiant juose užauginti tikėjimą, viltį. Kitaip tariant, ir Kalėdos, ir Velykos yra skirtos tam, kad vaikai mokėtų gerai elgtis ir už tai gautų deramą atlygį. O suaugę daugiau dėmesio skiria pokalbiui su savimi – jie apsvarsto, ką padarė gerai, ką – blogai ir kaip reikėtų elgtis, kad viskas būtų geriau.
Seniau su vaikais visuomet vykdavome į mišką. Ten ir pietaudavome – ant nusnigto kelmo. (Šypsosi) Miškas man padeda artimiau pasikalbėti su savimi, miške man niekas netrukdo. Kai kurie žmonės atsiveria atvykę į bažnyčią, o mano bažnyčia yra miškas.
Anūkų dar neturiu. Galvoju, kad mano gyvenime šventės kardinaliai pasikeis tada, kai atsiras tie, dėl kurių norėsiu darytis stebuklus.
Dabar mano šventėse svarbiausia yra ramybė. Mano gyvenimas yra švenčių darymas visiems kitiems, o man šventė būna tada, kai aš galiu ilsėtis. Neseniai, man paskambino vaikai. Mes susitarėme, jog nuo šių metų dovanos bus tik padovanotas geras laikas kartu su jais. Dabar su mažyliu švęsiu Kūčias ir Kalėdas, o su vyresnėliu Jokūbu, kuris gyvena, Anglijoje, – atšvęsime sausio viduryje.
– Ar turite tradiciją kiekvienais metais sau duoti naujus pažadus?
– Naujų metų naktį dažniausiai sau duodu pažadą nebedirbti per Naujus metus. (Juokiasi) O norus rašau per kiekvieną jauną mėnulį. Tuos pažadus sau pakišu po pagalve. Neseniai pastebėjau – už čiužinio radau gal tris lapelius, perskaičiau juos. (Juokiasi) Juokingi buvo tie mano norai, bet visi jau, beveik, išsipildė. Naujų metų naktį dažniausiai darau šventę kitiems, visi taip džiaugiasi...
Jau buvau padariusi pertrauką. Kelis metus per šią naktį pajutau didžiulį džiaugsmą. Pusę dvyliktos šokau į batus, užsimečiau striukę ir Naujus metus sutikau viena, miške, atsidariusi mašinos langus. Su visais verkimais, išsisakymais...
Girdėjimais, kad kažkur toli žmonės rėkia, švenčia... Rodos, patys gąsdina tuos ateinančius metus. O miške man toks gėris, net nesinori grįžti į tą civilizaciją... Jeigu tik galėčiau, aš gyvenčiau miške. Bet, turbūt, kad negalėčiau. (Šypsosi)
Šių metų pažadai išlieka tokie patys: pabandyti galvoti, ką kalbu, stengtis žmonės sakyti kuo daugiau gražių žodžių ir komplimentų, išmokti negirdėti ir nepriimti negatyvių dalykų bei stengtis gyventi taip, kad neskaudėtų niekas – nei širdis, nei galva, nei kojos, nei rankos. Kad gyvenimo būdas netrukdytų man jaustis laimingai.
