Kostiumų dizainerė ir mados žurnalistė Genutė Žalienė penkerius metus gyvena Londone (38 m.).
Čia ji įsikūrusi su šeima – vyru Raymondu Bloomfieldu (63 m.) ir prieš metus jiems gimusiu sūnumi Ray Benjaminu.
Naujienų portalui lrytas.lt G.Žalienė sutiko papasakoti apie šių dienų įvykius Londone ir ją aplankiusias emocijas.
– Koronavirusas Europą pasiekė vasario pabaigoje. Kaip tuomet į visą tai reagavo jūsų šeima?
– Mūsų reakcija nebuvo staigi. Sekame pasaulio naujienas kas dieną. Praėjusį gruodį šiurpino žinios apie tai, kas darosi tuometiniame infekcijos židinyje tapusioje Kinijoje. Naiviai vyliausi, kad ta „tolimo pasaulio“ tragedija, mūsų europiečių nepasieks.
Kas galėjo pagalvoti, kad Europa ir kiti žemynai šitaip kentės… Mums labai liūdna.
Kai esame pastoviai bombarduojami negatyvių žinių, o ir viso pasaulio žiniose nebeliko kitų temų, tik koronoviruas, nusiminimo ir baimės reakcija yra neišvengiama.
– Ar koronavirusas pakoreagavo kokius nors jūsų planus?
– Žinoma, sujaukta viskas. Turėjome skristi į Ameriką pailsėti, gaila, tenka būti namie.
Dabar tenka tik prisitaikyti ir laukti, tikėtis geriausio, kad šį nematomą karo priešą, būdami vieningi, nukausime.
Susigalvojau sau naujų tikslų: perskaityti krūvą knygų, sutvarkyti paauglės dukters spintą, kitus dalykus, kuriuos nuolatos nukelinėdavau ateičiai. Dar panorau išmokti padaryti virvutę. Laiko yra – per dvylika savaičių tikrai išmoksiu.
– Kokia šiuo metu situacija Londone? Kokiomis akimis į visą tai žiūrite?
– Labai liūdna ir keista matyti apytuštes centrinio Londono gatves, kur buvome įpratę nuolat gyventi pastoviame judėjime ir minioje.
Žmonės kalba, kad šalies vyriausybė per vėlai susisgribo uždaryti ugdymo įstaigas, restoranus ir kitas susibūrimų vietas. Tą žingsnį daryti reikėjo anksčiau. Mūsų ministro pirmininko Boriso Johnsono politika buvo: „Keep calm (Liet. išlikite ramūs), mes turėsim atsparų imunitetą“. Taip pat buvo manyta, kad uždarius mokyklas, daugybė vaikų važiuos pas senelius arba trinsis gatvėse, kad nuo to kils tik daugiau problemų.
Daugėjant koronaviruso atvejų ir minčių, didžiosios Britanijos ministro požiūris kardinaliai pasikeitė. Šiuo metu šalyje uždaryta viskas: restoranai ir barai, kitos mano mėgiamos lankytinos vietos.
Taip, čia panika yra labai jaučiama, šluojamos maisto prekių parduotuvių lentynos. Kas galėjo patikėti, kad Londone nebus galima nusipirkti kiaušinių?! Net į galvą tokia mintis nešautų.
Londonas – miestas, kuriame gali įsigyti bet ko ir visko – jeigu kažko nerandi, vadinasi iš viso tokio dalyko pasaulyje nėra.
Šiandien čia yra kitaip: žmonės būtiniausius ir pigiausius produktus iššlavė. Maisto pristatymo į namus sektorius pilnai užtvindytas artimiausiam mėnesiui į priekį.
Asmeniškai aš pati dėl maisto produktų kaupimo nedarau panikos. Mano požiūris yra toks, kad bus to maisto, ir šampano, ir mėsytės, ir duonytės, ir popierinių servetėlių – nereikia zysti ir panikuoti. Šiuo laiku geriau reikia prasivalyti, o ne kaupti. Prasivalyti mintis, namus, spintas, žmonių ratą ir sąmonę.
– Ar jums koronavirusas kelia nerimą ar baimę? Kaip kovojate su neigiama informacija?
– Tai didžiulis smūgis visiems pasaulio gyventojams. Aš visada mokėjau nepanikuoti, priimti dalykus, kuriuos pakeisti ne mano jėgoms. Panikuoju tik tada, kai kažkas nutinka dėl mano kaltės ar galiu rasti blogos situacijos sprendimą.
Kas vyksta pasaulyje pakeisti negaliu, bet žinau, kad galiu flirtruoti informaciją, rinktis kada ir ką skaityti. Samoningai, tarp naujienų apie koronosvirusą, stengiuosi paskaityti kažką kita tema – pozityvaus ar linksmo, pažiurėti kokią komediją.
Esu analitikė, todėl man įdomu visos konspiracinės ir sąmokslo teorijos apie tai, kad virusas buvo sukurtas laboratorijoje. Aklai visais ekspertais ir rašytojais netikiu. Bet aš taip pat visada linkusi manyti, kad kažkas už visa to slepiasi ir kažkieno yra slepiama.
– Vis pasigirsta nusiskundimų dėl karantino namuose...
– Laikausi karantino, sėdžiu namie, net į parką neišeinu. Taip nori mano vyras. Nors aš esu namų žmogus, tačiau, pats faktas, kad negaliu kelti kojos iš namų, mane veda iš proto.
Čia turbūt žmogaus natūra: jeigu turi dirbti už namų ribų ir sėdėti automobilių spūstyje, svajoji, ramiai namie skaityti knygą. Bet kai esi priverstas užsidaryti namie, norisi išeiti! Net nesvarbu kur, bet tik, kad išeiti.
