Fotografas Marius Čepulis – apie akistatą su stumbru: „Klūpėjau apsimetęs kelmu“

„Gamtoje kenkėjų nėra. Ir erkė, ir gulbė gamtai vienodos, – tikino biologas ir gamtos fotografas Marius Čepulis (45 m.). – Tačiau žmonės suskirstė pasaulį į gerą ir blogą. Jie mano, kad blogas rūšis reikia išnaikinti.“

M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“<br>M.Čepulio nuotr.
M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“<br>M.Čepulio nuotr.
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>M.Čepulio nuotr. 
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>M.Čepulio nuotr. 
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>M.Čepulio nuotr. 
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>M.Čepulio nuotr. 
M.Čepulis įsitikinęs – gamtoje kenkėjų nėra.<br>M.Čepulio nuotr.
M.Čepulis įsitikinęs – gamtoje kenkėjų nėra.<br>M.Čepulio nuotr.
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
M.Čepulis griebiasi įvairių gudrybių, kad galėtų nufotografuoti gyvūnus.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
M.Čepulio pamoka vaikams.<br>A.Česnausko nuotr.
M.Čepulio pamoka vaikams.<br>A.Česnausko nuotr.
M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“ <br>Asmeninio archyvo nuotr.
M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“ <br>Asmeninio archyvo nuotr.
M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“ <br>V.Balkūno nuotr.
M.Čepulis: „Gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.“ <br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Jul 8, 2020, 8:06 AM

M.Čepulio pažintis su gamta prasidėjo ankstyvoje vaikystėje. Daug laiko Šiaulių priemiestyje esančiame Salduvės parke praleisdavęs berniukas lankė gamtininkų stotį, skaitė knygas apie gamtą.

O dėdė fotografas Arūnas Vileikis jį užkrėtė fotografija.

Penkerius metus M.Čepulis fotografavo tik paukščius, po to jo nuotraukose atsirado kitų gyvūnų ir augalų.

– Žinau, kad norint iš arti nufotografuoti žvėrį ar paukštį svarbu gerai užsimaskuoti.

– Paukščiai blogai užuodžia, bet labai gerai mato, tad svarbu tapti nematomam.

Esu pasigaminęs butaforinę gulbę. Joje lindėjau su fotoaparatu norėdamas fotografuoti gulbes.

Plaukiojau šalia jų, bet paukščiai manęs nepriėmė – puolė kapoti snapais, mušė sparnais.

Sykį pastebėjęs, kaip arklys ramiai risnoja pro netoliese susispietusius paukščius, visiškai jų neišgąsdindamas, nutariau susimeistrauti arklio kostiumą.

Dvejus metus jį siuvau, konstravau arklio užpakalį su uodega. Bet kai pasirodžiau gamtoje, supratau, kad paukščiai didesnės baisybės nebuvo matę, – iškart išsilakstė.

Kartą sugalvojau fotografuoti stirnas įsirausęs į šieno ritinį.

Rodos, gerai užsimaskavau, tačiau krankliams įtarimų vis tiek sukėliau. Jie – protingi paukščiai, pamatė, kad šiaudai išdraikyti, ir netūpė.

Dabar planuoju tapti šiukšlių krūva. Renkuosi medžiagą. Svarbiausia – viską prie savęs tiksliai ir gerai pritvirtinti, kad labai nebarškėtų ir būtų galima judėti.

Dažnai maskavimosi priemonės nepadeda. Turi statyti slėptuvę ir ten tupėti ilgą laiką – ateiti naktį ir išeiti naktį.

– Ar sėkmė svarbi?

– Gamtos fotografijoje sėkmė – vienas svarbiausių dalykų. Gali būti visiškai pasirengęs, bet gyvūnas nepasirodys. Kartais gali laukti dvi tris savaites, ir nieko nebus.

O kartais per 5 sekundes prieš akis gali pasirodyti būrys gyvūnų.

Neseniai 20 kilometrų spinduliu pamačiau vilką, lapę, stumbrų, gervių, elnių, briedžių, stirnų, barsukų, usūrinį šunį.

Tai nutiko ryte, nuo trečios iki penktos valandos.

– Ar fotografuodamas esate patyręs ekstremalių išbandymų?

– Prieš kelias dienas audra galėjo nunešti mane nuo kelio, nutrenkti žaibas, o mašiną ledais uždaužyti. Kartą į mane nestipriai trenkė žaibas. Laikiau metalinę skėčio rankeną ir pajutau trenksmą. Pirštai išsiskėtė, ir skėtis nuskrido sau.

Esu skendęs, daug kartų valtį yra nunešusi audra. Esu įklimpęs baloje ir pelkėje. Rizikuoju, bet su protu.

– Ar esate nukentėjęs nuo gyvūnų?

– Ne. Esu per tris metrus priėjęs prie stumbro, kuris mane beveik uostė. Aš klūpėjau apsimetęs kelmu.

Kartą ant manęs šoko elnias, bet pabėgau. Keliskart kelią buvo pastoję šernai. Kadangi nebėgau, jie patys išsigandę pasipustydavo kanopas.

– Kokių atradimų padarėte pasinėręs į gamtos pasaulį?

– Supratau, kad mes pasaulį matome labai paviršutiniškai.

Žmonės įsivaizduoja, kad jie kuria gamtos pasaulį, kad čia jie dievai. Bet pasauliui jau 4 milijardai metų, o žmonės jame gyvena porą milijonų metų ir kaip rūšis yra naujokai.

Mes prisidirbę išnyksime, o kitos rūšys gyvens kaip gyveno. Žemė mėgina atsikratyti parazitų – žmonių.

Vis dar gajus požiūris, kad žmogus turi teisę sunaikinti visus, kurie esą kenkia gamtai. Tačiau gamtoje nėra sąvokos „kenkėjas“.

Kiškis mums geras, vilkas – blogas. Varnėnas geras pavasarį, bet blogas vasarą, kai nulesa vyšnias.

Iš tiesų gamtoje gyvenantis padaras negali būti nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo funkciją.

– Kaip elgiatės radęs sužeistą gyvūną ar paukštį?

– Esu rūpinęsis krankliais, šarkomis, varnomis, kuosomis. Žvėrių neauginau – jei žvėrį pasiimi, jis amžinai bus tavo.

O paukščiams daugiau šansų iš naujo prisitaikyti gamtoje, nors ne visuomet aišku, kaip jie toliau elgsis. Tikėtina, kad mažiau bijos žmonių, kačių ir bus greičiau sunaikinti.

– Koks jūsų mėgstamiausias gyvūnas?

– Kranklys. Šis paukštis puikiai supranta žmonių mimiką, atskiria juos iš veidų, žino, ko tikėtis.Tai – protingiausias varninis paukštis. Esu kelis auginęs nuo jaunumės, bet jie arba žūdavo, arba juos pavogdavo.

Esu priglaudęs kranklį su visiškai nuėstu sparnu. Jis jau niekada nebūtų skraidęs. Pratęsiau jo gyvenimą keletu mėnesių.

Krankliams reikia daug vietos. Tai – laisvas paukštis. Jis negali gyventi narve, jam tiktų gyventi kur nors kaime.

Bet kranklių globėjai turėtų pasiruošti tam, kad jų kaimynai neturės viščiukų, kad jų skalbiniai bus išmėtyti, daiktai išvogti ir suslapstyti.

– Ar gyvūnų jauniklius sunku nufotografuoti?

– Kai kurių gyvūnų jauniklių niekada nepamatysite – mamos juos saugo. Be to, ir pačiam nesinori prie jų įkyriai lįsti, nes jei atskirsi nuo mamos, mažylis gali pasiklysti ar mama gali jį palikti.

O štai lapiukus fotografuoti nėra sudėtinga. Reikia žinoti urvą ir kada jie išlenda.

Vilniaus centre gyvena lapė gal su penkiais lapiukais. Nesakysiu, kur ta vieta, bet pro ją kiekvieną dieną praeina tūkstančiai žmonių. Lapės ten saugios, niekas jų nemato, nors išlenda rytais ir vakarais.

Vilniuje yra kelios vietos, kur lapės vedasi vaikus. Į miestus rudakailės ateina, nes čia daug maisto, laksto katės, pelės, žiurkės, kurias galima pasipjauti.

Miestuose gyvena ne tiktai lapės. Pavyzdžiui, Šiauliuose jau kelerius metus ant daugiaaukščio namo stogo sėdi apuokas (miškų paukštis) ir gąsdina žmones savo ūbavimu.

Žinoma, visos gyvūnų rūšys neprisitaikys prie miesto šurmulio. Stumbrai gatvėse nesiganys, nors jeigu mes jų taip stipriai nebaidytume, jie mūsų nebijotų, vaikščiotų šalia.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.