Naujiena apie netikėtą žurnalisto mirtį liūdna ne tik jo artimiesiems, bet ir bendražygiams bei draugams. Vienas iš pirmųjų socialinio tinklo paskyroje prisiminimais pasidalijo politologas Linas Kojala.
„Parašęs pirmąją savo knygą, labai apsidžiaugiau, kai jos pristatyme diskutantu sutiko būti Aurelijus Katkevičius. Buvo ir taiklių pastebėjimų, ir padrąsinimo.
Net ir be artimos pažinties, iš susitikimų prabėgomis bei tekstų nekilo abejonių – tai žmogus, gebantis elegantiškai sieti šimtuose perskaitytų knygų sukauptą išmintį su šiandienos globaliomis realijomis. Nedažnai pasitaikantis derinys. Nuoširdi užuojauta artimiesiems“, – socialinio tinklo paskyroje rašė jis.
Jautrius žodžius Anapilin iškeliavusiam kolegai skyrė ir „Laisvės TV“ komanda.
„Šiandien iškeliavo ne tik mūsų komandos, bet ir ištikimų KATukų žiūrovų mylimas Aurelijus Katkevičius.
Gerbiamą kolegą palydime pačiomis šviesiausiomis mintimis, prisimindami jo visada taktišką humoro jausmą, šviesų protą ir draugišką žmogiškumą.
Siunčiame didžią užuojautą Aurelijaus šeimai – mes čia, kad ir ko prireiktų. Ilsėkis ramybėje, Raštininke“, – feisbuko paskyroje rašė A.Katkevičiaus kolegos.
Šiuo „Laisvės TV“ komandos įrašu pasidalijo žurnalistas Andrius Tapinas, kuris nedaugžodžiavo.
„Lik sveikas, Redaktoriau“, – rašė jis.
Kolega, profesorius Andrius Vaišnys dalijosi prisiminimais iš universiteto:
„Dar papildyčiau šį nekrologą. Aurelijus Katkevičius, atėjęs dirbti su žurnalistikos studentais ir keletą metų mokęs tekstų redagavimo, buvo pavadintas „žinių centru“.
Prisimenu kolegą kaip labai skvarbų, šmaikščiai kritišką pašnekovą. Užuojauta jo artimiausiems ir bičiuliams.
Visad būsiu dėkingas žmonėms, kurie savo realiu darbu prisidėdavo prie tų studijų programos gyvenimo, ir šiai asmenybei – taip pat. Ilsėkitės ramybėje, Aurelijau“.
Liūdesio socialinio tinklo paskyroje neslėpė žurnalistas Rimvydas Valatka.
„Mirė Aurelijus Katkevičius. Žmogus, kuris ne tik nerealiai daug skaitė ir mokėjo rašyti. Mokėjo mokyti, kaip reikia rašyti. Beraščių krašte tai tokia retenybė. Turiu vieną paskaitą VDU, pavadintą Aurelijaus vardu. Liūdna. Visada liūdna, kai miršta bičas, jaunesnis už tave. O čia dvigubai – mirė puikus redaktorius ir talentingas rašymo mokovas“, – rašė jis.
Širdį veriančiais žodžiais apie Anapilin išėjusį A.Katkevičių feisbuke pasidalijo viešųjų ryšių ekspertas, dainininkas Mykolas Katkus.
„Man jis – Redaktorius ir pirmas darbdavys, priėmęs, mokęs ir kantriai pakentęs chaotišką devyniolikmetį. Tada – kolega, kuriuo žavėjausi. Po to – konkurentas, daręs mane geresniu.
Dar vėliau – etalonas, intelektualinio sparingo didmeistris, bičiulis, atskaitos taškas. Ir man šian labai labai liūdna, lyg vyresnio brolio būčiau netekęs ir nelengva rašyt, nes dar vis netikiu. O Lietuvai?
Lietuvai Aurelijus yra raštininkas; ryškios VU filologyno kartos atstovas – puikus poetas, vertėjas ir kritikas, kurį nuo pat pradžių traukė platesni kontekstai, didesnės galimybes. Intelektualinio smalsumo vedinas jis dirbo ir rašė (ir kaip rašė!) priešAtgimimo kultūrinėje spaudoje, tada – praėjo politikos mokyklą (ir prisidėjo, taip pat) pas Vytautą Lansbergį, padėjėju, sausio Seime. Vėliau dirbo versle, tada „Verslo žiniose“.
Smalsumo vedinas Aurelijus darė ir „Veidą“ – matyt tokio didelio žingsnio į tiriamąją žurnalistiką joks leidinys nėra žengęs, viename numeryje gal 9 temos buvo tiriamosios. Tiriamosios žurnalistikos pagundos ir pavojai ir tada buvo tie patys – reklamdaviams nepatinka, o kartais ir tyrėjai per giliai pajaučia skandalų pagundas ir pamiršta tarnaujantys tiesai, o ne antraštėms. Tačiau žurnalistika visada buvo didžiulis Aurelijaus pašaukimas – ir jo indėlis ten didžiulis – plečiant akiratį, skatinant eksperimentuoti, o svarbiausia ugdant ir ugdant vis naujas kartas įžvalgių rašytojų.
Jo redaktoriaus laiškai – žanro klasika, jo interviu – iki šiol etaloniniai, pagarbūs, gilūs, bet visuomet aštrūs ir nenuobodūs. Smalsumo vedinas Aurelijus atėjo ir pas mus – VRP jaunuolių gaują, kedenančių mitologizuotus viešuosius ryšius, vėliau susibūrė labiau jam tinkantį kolektyvą. Su tuo kolektyvu jam pirmąsyk Lietuvoje pavyko ginklizuoti ir jauną mūsų profesiją – labiausiai jo idėjų vedinas Paksas ėmė ir laimėjo tuos nelemtus 2002 metų rinkimus.
Aš dažnai galvojau – kodėl tas jo darbas Paksui tada buvo tiek demonizuotas? Juk prieš tai kitas intelektualas – Gintaras Chomentauskas sukūrė Paulausko legendą, o ir vėliau gausybė gudragalvių į rinkimus vedė Uspaskichą ar kitus? Galų gale, dar 2002 Paksą rėmė ir kiti intelektualai, Aurelijus nebuvo vienintelis. Matyt čia kalti buvo du dalykai.
Pirma, vedinas giliai jaučiamo padorumo ir lojalumo jausmo Aurelijus laiku nenusiplovė, o buvo beveik iki pabaigos, kad ir kokia ji skausminga bebuvo. Antra, Pakso pergalė prieš neefektyvią ir idiotiškai rengtą Adamkaus kampaniją prikišamai parodė tuometiniams politologams ir intelektuams, kad jų teorijos nelabai turi ką bendra su realybe. Norėdami išsaugoti orumą anie sugalvojo gausybę pasiteisinimų, kurių bendras dėmuo – velniška Aurelijaus asmenybė.
Paradoksalu, bet žiauriausi jo kritikai taip pat buvo intelektualai, kursiokai, bendraamžiai, kurie irgi bandė žaisti pilkuosius rinkimų kardinolus, bet pritrūko talento. Nors to ir nerodė, Aurelijus labai skausmingai tai išgyveno, tačiau neleido šiam darbui jį apibrėžti. Keikiamas kultūrininkų ir intelektualų jis toliau skaitė, rašė, vertė (Calderonas ir Lorca!), o pasitraukęs iš viešųjų ryšių atgal į žurnalistiką atrado ir bloginimo džiaugsmus.
Google turėjo jam kokią premiją duot – jo ir jo bendruomenės tekstai buvo vienintelė priežastis lankytis iš esmės nevykusio projekto puslapiuose. Aurelijus mėgo tekstus ir rašytojus, įžvelgdavo talentą kulinaruose, istorikuose, teisininkuose, susivėlusiuose žurnalistuose. Ir spausdavo, ir ragindavo, o jo įvertinimas – „geras tekstas“ buvo kaip medalis. Ir Aurelijaus išėjimas – ne mirtis tai, pasitraukimas – irgi buvo pavyzdys. Mokėsi kalbas, regis žydų.
Vertė. Rašė ir redagavo du žurnalus. Vedė Verslo žinių laidas. Rasdavo laiko ir mūsų pakalbėjimų laidai (nors kartais nukankintas chemoterapijos ir prašydavo pakalbėt daugiau). Suvedė sąskaitas ir su 2002-aisiais, davė daug interviu, bet tai padarė atvirai, įspėdamas visą kartą dabarties ir ateities politinių technologų ar tiesiog aktyvistų apie pasirinkimus ir jų pasėkmes.
Davė šeimai. Kartą 2000 pusvalandžiu pavėlavo į darbą, ir sakė: „Jei dar po tiek metų kartu galim su Regina kalbėtis iki ryto – vadinasi viskas gerai“.
Aš, 22-metis nelabai supratau, dabar suprantu geriau. Kalbėdavosi iki dabar. Buvo iš tos skaitytojų kartos, kurie skaitydavo viską ir visada – fantastiką, detektyvus, memuarus, fiziką, chemiją, ekonomiką, filosofiją. Prisimindavo, cituodavo, diskutuodavo.
Vienas retų žmonių, kurie niekada nesustingo, visada domėjosi naujom idėjom, visada ten kur ugnis dar tik pradeda rusenti, visada palaikantis jaunas idėjas, net jei – arba ypatingai kai joms nepritaria. Niekada netapo ciniku ar realpolitik. Buvo. Amžiną atilsį Aurelijau, mums tavęs trūks“, – rašė M.Katkus.
