Ištikimi Orijaus kelionių sekėjai kelias dienas nesulaukė jo pasakojimų instagramo „istorijose“. Orijus neslėpė liūdesio ir pasidalijo ilgu įrašu.
„Kaip mus apvogė Londone. Pabandžiau paskaičiuoti, kad tai buvo maždaug 35 mano kartas Londone. Lankiausi jame daugiau kartų nei Alytuje ar Marijampolėje. Ir jau tokia tradicija patapo, kad kiekvienais metais prieš televizijos sezono startą keliauju čia ieškoti naujų emigrantų istorijų.
Tik šįkart Londonas buvo kitoks. Mus apvogė ir stipriai. Toks gana keistas dalykas: išvengiau vagysčių pavojingiausiose šalyse, kur visi gąsdino, išvengiau kišenvagių Barselonoje (kas retam pavyksta), neužkliuvau blogiukams Rio De Ženeire, Johanesburge ir Nairobyje. Bet Londone nudegiau, skaudus ir liūdnas pirmas kartas. Praėjusią savaitę, po paskutinio savo kelionės interviu su pašnekovu nuėjome valgyti japoniškų ramenų į populiarią vietą „Bone Daddies“.
Pačiame centre, penki žingsniai nuo pagrindinės Oxford street gatvės. Buvo vakaras, prietema. Gavome staliuką lauke, ant James street šaligatvio. Ir skaniai vakarieniavome. Staiga prie stalelio šalia prisėdo padusęs, vyresnio amžiaus vyras, susilenkęs visas, lyg labai pavargęs.
Pagalvojau: maisto kurjeris, vargšas turbūt dviratį mynė ir dabar vos pasėdėti gali. Vis tik oro temperatūra tą vakarą buvo apie 30 šilumos.
Pasirodo, nebuvo jis perkaitęs ir nebuvo tai maisto kurjeris. O pasilenkęs sėdėjo, nes tuo metu iš po mūsų staliuko link savęs traukė didžiulę kuprinę.
Su visa filmavimo technika, su apšvietimo ir garso įrašymo aparatais, su kameros ir šviesos stovais. O skaudžiausia – su visa, daug dienų filmuota medžiaga.
Kuprinės svoris didžiulis, pati kuprinė nemenko dydžio. Bet tam šūdžiui pavyko. Jis ištraukė ją, sėkmingai pasišalino iš „Bone Daddies“ ir dingo naktyje. Tik maždaug po 20 minučų pastebėjome, kad po mano, operatoriaus ir pašnekovo kojomis nieko nėra.
Brangios technikos ir visko, ką nufilmavome. Visų intervių naujajam sezonui. Kitą rytą turėjome skristi toliau, filmuoti kitose šalyse, bet neišskridom. Pasilikome Londone, o tada vėl viskas iš naujo. Dar vis negsliu patikėti, kad tai padarėme.
Apkeliavome antrą kartą tuos pačius lietuvius, antrą kartą kalbėjomės, bekeliaujant atradau dar ir naujų istorijų. Keistas buvo šitas kartas Londone.
Korona ir jos padariniai, nenusakomas liūdesys dėl vagystės ir kažkas panašaus į filmą „Švilpiko diena“, kai kasdien kartojasi tas pats veiksmas.
Tikrai savotiška patirtis – tų pačių žmonių, tose pačiose vietose, klausinėti apie tą patį. Bet mums pavyko.
Ačiū kiekvienam kalbėjusiam, gelbėjusiam, prisidėjusiam, guodusiam, ieškojusiam vagies. Ačiū, Anglijos lietuviai, jūs labai geri žmonės. Gyvenkite saugiai. Nemeluosiu, buvo gera šiandien sugrįžti namo“, – rašė jis.
