Televizijos veidas prisimena, kai vaikystėje jo ir brolio kambaryje buvo lempinis televizorius, vaizdą ekrane rodantis baltomis ir juodomis spalvomis. Kanalus reikėdavo perjunginėti ne mums šiandien įprastu nuotoliniu pulteliu, o plastmasiniu sukikliu, kuris dažnai nulūždavo.
„Jei nulūždavo, užstrigdavo ant kokio nors kanalo, tai jį ir reikėdavo žiūrėti. Pamenu, kartą pakankamai ilgam užstrigo ties sveikinimų koncertu. Kiek vėliau pradėjo rodyti, kaip diktoriai skaito programą. Pagalvojau, koks įdomus darbas“, – pirmąją mintį apie televiziją rezgė E.Žičkus.
Nuo vaikystės žurnalistas iš mamos paveldėjo skaitymo maniją. Jis prisimena pamokas, kad skaityti reikėdavo garsiai – taip save geriau girdėsi ir skaitysi aiškiau.
„Vis žiūrėdavau į tą dėžutę, iš kurios kalbėdavo diktoriai. Galvodavau, kad ten skaito knygas. Vis pagaudavau save mąstant, kad jie taip gražiai viską pasakoja ir norėčiau būti jų vietoje“, – prisiminė Edvardas.
Būdamas keturiolikos, Šiaulių mokykloje, Edvardas išvydo kabantį skelbimą, kuris kvietė į video studijos būrelį. Tarp žodžių „dailė“, „muzika“ ar „sportas“, video studija atrodė itin patraukliai.
„Pamenu, nuvažiavau į Moksleivių rūmus su septyniais klasiokais. Pirmą dieną į rankas gavau kamerą ir užduotį išeiti į gatvę pafilmuoti minutę, ką matau. Peržiūrinėjome tą įrašą su būrelio vadove ir mąsčiau, kaip neįdomu – nieko nevyksta, važiuoja automobiliai. Ir ji mums visiems davė patarimą: „kai išmoksite vaizdu pasakoti istorijas, tas knygas, kurias skaitėte, tuomet galėsite svajoti apie televiziją“, – dalijosi Edvardas.
Iš tų septynių klasiokų būrelyje liko tik E.Žičkus. Šiandien jis drąsiai sako, kad užsispyrimo ir ryžto dėka, per dvejus metus padarė karjerą. Būdamas šešiolikos, Edvardas sukūrė dokumentinį filmą apie iš vaikų namų paimtų vaikų likimus. Filmą pristatė Lietuvos kinematografininkų sąjunga.
„Tai buvo respublikinis jaunųjų kino kūrėjų festivalis. Tik tuomet niekas nesuvokė, kad aš tikrai labai jaunas. Juk buvo tokių, kurie trisdešimties sukūrė pirmąjį filmą. Tuo metu jaučiausi suaugęs, bet šiandien pagalvoju, juk buvau pusiau vaikas, kuriam atėjo tokia mintis. Tas filmas laimėjo respublikinį festivalį ir ligi šiol namuose laikau metro ilgio statulą – medinį savo „Oskarą“, – savo karjeros pradžią apibūdino Edvardas.
Toks laimėjimas žurnalistui suteikė dar daugiau pasitikėjimo. Tuo pat metu jis pradėjo vesti moksleiviams skirtas laidas.
„Drebančiu balsu ir drebančiom rankom. Bet tai atrodė rimtesnė televizija“.
Edvardas tryško noru išmokti daugiau – suprasti, ką reiškia dirbti dar didesnėje televizijoje. Tad nieko keisto, kad į rankas pasiėmęs savo apdovanojimą, nuėjo į Šiaulių regioninę televiziją pasisiūlyti vasaros laikotarpiu dirbti nemokamai.
„Aišku, maniau, kad man iškart leis pabūti žurnalistu. Tačiau nuo spausdintuvo nešiojau lapus, kavą. Kažkam nešiojau kamerą, laikydavau mikrofoną“, – pirmuosius žingsnius apibūdino Edvardas.
Netrukus, baigiantis vasarai, televizijos vadovas 16-mečiui pasiūlė apmokamą darbą po pamokų. Edvardas rengė reportažus, pats filmuodavo, montuodavo. Šiandien jis džiaugiasi tokia patirtimi, nes visus techninius niuansus, susijusius su televizija, jis puikiai išmano.
„Jei reikia, pats nusifilmuoju, pasistatau kadruotes, apsišvietimą galiu susidėlioti. Man jokie kiti komandos nariai negali pasakyti, kad, jų manymu, kažkaip negali būti. Aš iškart turiu savo argumentus ir žinau visus užkulisius. Šioje situacijoje galima pritaikyti puikiai žinomą liaudies patarlę: „Ką išmoksi – to ant pečių nenešiosi“, – smagiai kalbėjo televizijos veidas.
Tęsdamas savo prisiminimus apie pirmuosius žingsnius televizijoje, E.Žičkus prisiminė, kaip septyniolikos nusprendė, kad atėjo laikas pokyčiams. Susirado Lietuvos televizijos naujienų laidos „Panorama“ numerį ir nusprendė juo paskambinti.
„Nuėjęs į tylų kambarėlį, labai ilgai kaupiausi tam pokalbiui. Pirmą kartą surinkęs numerį, iškart padėjau ragelį. Tačiau sukaupiau drąsą: atsiliepė žmogus, aš pasakiau, kad norėčiau rengti reportažus. Kitapus telefono laido išgirdau, kad jie turi darbuotoją Šiaulių regioninėje televizijoje, tačiau jis kiek atsipalaidavęs ir reikėtų pastiprinimo“, – viltį Edvardui įžiebė tuomet, kaip jau dabar aišku, legendinė sporto žinių vedėja ir vadovė Laima Janušonytė.
Taip E.Žičkus pateko į sporto žinias. Dar kitų metų savaitgaliai prabėgo lakstant per Vilniaus sporto rūmus su kamera. Nuo jaunučių regbio iki LKL čempionatų taurės komentuojant rungtynes – darbas buvo kupinas adrenalino.
Netrukus Edvardas sulaukė lemtingo skambučio iš legendinės laidos „Krepšinio pasaulyje“ įkūrėjo Vido Mačiulio.
„Jis sužinojo, kad Janušonytei rengiu sporto apžvalgas ir pasiūlė man rengti krepšinio. O aš vis galvojau, kada aš tą „Panoramą“ pasieksiu. Tačiau sublizgėjau „Kepšinio pasaulyje“, rengdavau reportažų apžvalgas“.
Į jauną, tačiau talentingą žurnalistą atkreipė tuometinis „Panoramos“ vadovas Skirmantas Pabedinskas, kuris pasiūlė iš Šiaulių rengti reportažus laidai „Labas rytas“, vėliau – ir išsvajotai „Panoramai“.
„Supratau, kad tai, vis dėlto, yra mano kelias. Man pasiūlė kiekvieną vakarą tiesioginiame eteryje vesti Šiaulių televizijos žinias. Tai buvo tiesioginio eterio adrenalinas, kažkoks pamišimas galvoje. Atsimenu, užsidėjau akinius, balsą pataisiau rimtesnį, per dideliu švarku pasipuošiau – ir taip vedžiau žinias“, – sakė Edvardas.
Būdamas paaugliu, Edvardas visą dėmesį koncentravo į darbą televizijoje, norą užsidirbti, o ne bėgioti lauke su bendraamžiais. Taip E.Žičkus mokslus puikiai derino su papildomu darbu.
„Nebuvo įdomu eiti į kiemą, į laiptinę. Žinojau, kurių disciplinų reikės. Man nesisekė su formulėmis, skaičiais, sekėsi labiau su kalbomis. Tad supratau, kad dvyliktoje klasėje stosiu į žurnalistiką“.
Vilniuje E.Žičkaus kelias prasidėjo Vilniaus universitete. Per pirmąją paskaitą kursiokė dirbo regioninėje Vilniaus televizijoje, tad pradėjęs su ja kalbėtis, sulaukė užnugario – ji darbdaviams pasiūlė bičiulį Edvardą kaip žmogų su patirtimi.
„Porą metų padirbėjau ir vėl norėjau augti, norėjau didesnės televizijos“, – vis nenustygo vietoje E.Žičkus ir susirado visus didžiausius Lietuvos prodiuserių kontaktus. Jiems išsiuntęs stiprų motyvacinį laišką su savo darbų pavyzdžiais, sulaukė poros skambučių. Vienas – iš kriminalinių laidų kūrėjo, kitas – iš kolegės, kuri tuo metu kūrė savaitgalinę gyvenimo būdo laidą „Nuo...Iki...“.
Pasirinkęs pastarąją laidą, ji pradėjo dirbti su žinomomis žurnalistėmis – Rūta Mikelkevičiūte ir Giedre Talmantiene. Tuos laikus Edvardas vadina auksiniais.
„Taip stipriai padirbėjome, kad buvo metas, kai ši laida buvo numeris vienas Lietuvoje. Gyvenimo būdo žurnalistiką mūsų trijulė pavertė tikra ŽURNALISTIKA. Vėliau paaiškėjo, kad tai gali būti žiūrimiausia laidą, pelnanti apdovanojimus“, – prisiminė jis.
Trijulė kūrė ne tik ligi šiol eteryje gyvuojančią laidą, bet ir kelionių laidą bei žurnalą „Pakeleiviai“. Šešerius metus įgavęs patirties, E.Žičkus nusprendė savęs ieškoti toliau.
„Natūraliai išaugome. Merginos pradėjo galvoti apie naujus projektus, aš irgi norėjau save išbandyti kitur. Kai baigiau paskutinįjį sezoną, jau žinojau, kad kitą busiu TV3 laidų prodiuseris“, – savo istorija dalijosi žurnalistas.
Po pusės metų sulaukęs pasiūlymo rengti savo autorinę gyvenimo būdo laidą, Edvardas nė nedvejojo. Prasidėjo dokumentiniai realybės šou, labdaros telemaratonai, šventinės transliacijos, darbas per visus televizijos kanalus – tai buvo etapas, kai Edvardui reikėjo suderinti prodiusavimą, režisūrą ir scenaristo darbą.
„Keletą metų šias žinias pritaikiau užsienyje rengdamas įvairius projektus“, – sakė jis.
Per visą karjerą E.Žičkus patyrė daug nuotykių, kurie neparodyti televizijos ekranuose. Jis sau pažadėjęs ligi keturiasdešimto jubiliejaus išleisti knygą apie užkulisius.
„Kad ir kaip atrodytų žavu, ką mato žiūrovai, tai, iš tikrųjų, yra ir istorija, kuri lieka kitapus ekrano, ką teko patirti, įveikti“, – sakė jis.
Edvardas puikiai prisimena savo pirmąją komandiruotę į Londoną. Per savo perdėtą atsakingumą sau ir operatoriui jis suorganizavo penkis filmavimus per dieną, dar nesuvokdamas, koks didelis yra Londonas.
„Pamenu, sugalvojau pakalbinti Madam Tiuso muziejaus įkūrėjų paveldėtojus. Ten buvo istorija, kad Madam Tiuso išėmė iš ekspozicijos Beno Afflecko vaškinę skulptūrą, nes jis išsiskyrė su Jennifer Lopez. Galvojau, kad tai stipri istorija, nors laiške buvau įspėtas, kad apie tai negalima klausti. Bet, žinoma, neįvertinau, kad tie žmonės kalba british posh akcentu. Nors anglų kalba nesiskundžiu, tačiau įsivaizduokite, kad žmonės kalba vien balsiais. Ir tame interviu matau, kad žmogus yra piktas, aš nieko nesuprantu. Aš kalbu toliau suprasdamas, kad vyksta kažkoks konfliktas – jis nori kažkur eiti. Jį suerzino pirmas klausimas, o aš nesuprasdamas to dialekto, viską užaštrinau ir jam truko kantrybė“, – dalijosi Edvardas.
Iškart po šio įvykio, E.Žičkus buvo sugalvojęs pakalbinti nelegalius lietuvių imigrantus Londone. Tuo metu tai buvo visa juodoji imigracijos pusė – reketas, banditai, prekyba žmonėmis, reketai.
„Internete susiradau nelegalų viso to darbo organizatorių. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo prekybos žmonėmis organizatorius. Aš jį kalbinu, reikėjo slėpti veidą. Jis nusprendė parodyti, kaip visi tie imigrantai gyvena. Atsivežė mane į baisų Rytų Londono rajoną ir staiga atidarė bagažinę ir pamačiau beisbolo lazdą, kastetą. Supratau, kad jeigu mus čia užlenks, niekas nesupras, kur dingome. O aš mąsčiau, ką man pasakys televizija“, – juokėsi Edvardas, iškart po kelionės supratęs visas pamokas.
Edvardas neslepia, kad komandiruočių buvę tiek daug, kad jas net sapnuodavo.
„Atsibusdavau ir mąstydavau, kodėl sapnuoju angliškai, nors atibudęs norėdavau kalbėti lietuviškai, o mąstydavau rusiškai. Visa tai būdavo iš didelio nuovargio“, – kalbėjo jis.
Beveik 12 metų E.Žičkus yra ir darbdavys. Jis pasidalijo pastebėjimais, ko trūkta jauniems žmonėms, kurie trokšta būti televizijoje.
„Pamenu, kai atėjau, buvo ekrane tokie grandai kaip Šapranauskas, Edita Mildažytė, Vytautas Kernagis, Gintaras Deksnys, Arūnas Valinskas. Man tokie grandai visada buvo ir bus autoritetas. Iš Editos išmokau, kad reikia nepasirašyti tekstų, o juos išmokti, nebijoti improvizuoti. Visi turėjome pereiti etapus – lapų nešiotoju, mikrofono laikytoju. Tai užgrūdina. Šiandien jauni žmonės nenori nieko duoti televizijai. Jie ateina su pageidavimais, teisėmis, bet už savęs neatsineša už savęs patirties, praktikos, bet ateiną reikalauti. Tai yra didelė bėda. Niekas nieko neduoda – turi pats stengtis“, – patikino Edvardas.
Televizija Edvardui kaip žmogui suteikė labai stiprią savybę – gebėjimą labai greitai pajusti kitą žmogų, perskaityti neverbalinę kūno kalbą.
„Tai vadinama diplomatija. Tu vieną savaitę gali kalbinti karališkosios šeimos atstovą, o kitą – šiukšlyne gyvenantį žmogų. Tu turi labai greitai persijungti, nežaisti aukštų materijų, perbristi per šiukšlyną ir kalbėti jų kalba, nes kitaip neparsiveši medžiagos. Aš ir gyvenime esu apsuptas labai daug žmonių – kas savaitę sugebu atrasti naujų bičiulių. Žurnalistika man leido pažiūrėti į žmones plačiau, juos išklausyti, pasverti, kas ką nori pasakyti“, – užkulisiais dalijosi jis.
Tiesa, Edvardas prisipažįsta, kad ne kartą norėjęs dingti iš eterio.
„Visą laiką apie tai pagalvoju. Bet paskui ateina mintis: gerai, velniop tą televiziją, o kas tada? Ką moku be to daryti? Džiaugiuosi, kad kažkokių gyvenimo etapu neapleidau rašytinio žodžio. Išleidau knygą ir vadovavau žurnalui „Stilius“, – kalbėjo jis.
Didžiausią televizijos minusą E.Žičkus įvardiją nepastovumą. Sezonas baigiasi kas devynis mėnesius ir dažniausiai nežinai, kur toliau tave likimas nuneš. Edvardas niekada nėra turėjęs pastovaus darbo.
„Kai esi energingas, jaunas – tai yra labai žavu. Gali save visur išbandyti, sugebi į save sugerti skirtingas patirtis. Bet kai ant tavęs sėdi sesuo paskola, šeiminiai įsipareigojimai, norisi ramiai atsibusti ne išpiltam šalto prakaito“, – sakė jis.
Edvardas – puikiai atpažįstamas veidas, tad natūralu, kad praeiviai jį stebi ne tik restorane, bet ir atostogų metu.
„Netikiu, kad žinomesni žmonės nepastebi tų žvilgsnių. Aš matau, kad parduotuvėje nuskanuoja mano pirkinių krepšelį ar aprangą. Su laiku tai tampa neatsiejama gyvenimo dalis. Bet kai ilsiuosi užsienyje, save pagaunu visiškai atsipalaidavusį, ko negaliu leisti būnant ne draugų rate“, – šypsojosi Edvardas.
