Liūdną žinią naujienų portalui lrytas.lt patvirtino LSDP atstovas Justinas Argustas.
„Moteris mirė šią naktį, partijos sekretoriatas išsiuntė užuojautą“, – sakė jis.
F.Baikaitė-Blinkevičienė gimė Pakruojo rajone, Linkuvoje.
Moteris buvo ilgametė Linkuvos tarybinio ūkio buhalterė-kasininkė.
Jos sutuoktinis, V.Blinkevičiūtės tėvas Alfonsas Blinkevičius Anapilin iškeliavo 2003-aisiais. Tada vyrui buvo 68-eri.
„Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavaste 2004 m. birželį kalbino F.Blinkevičienę, kai jos dukra, tuometė Socialinės apsaugos ir darbo ministrė, kandidatavo Lietuvos prezidento rinkimuose. Pateikiame šį interviu.
„Aš jums interviu neduosiu, – nors ir šypsodamasi, tačiau griežtai mane pasitiko savo namo kieme Pakruojo rajone, Linkuvoje, 75 metų Felicija Blinkevičienė. – Ir Dalia Kutraitė mane įkalbinėjo, net filmuoti norėjo, bet aš – ne. Man reklamos nereikia, aš jau ir amžiuje. Kam tos nuotraukos?“
Iškart jaučiu, kad kalbu su ministrės motina. Bet pasišnekėti galime? „Galime“, – sutinka F.Blinkevičienė ir neša ant stalo vaišių – šakotį, konjako butelį.
– Tai Vilijos lauktuvės. Dabar rečiau parlekia, bet skambina kas vakarą. Ir kai televizijoj pasirodo, tuoj skambina: „Kaip, mama, aš ten kalbėjau?“
– Na, ir kaip mama įvertina dukros iškalbą?
– Man patinka, kad ji su humoru, kad tvirta. Bet nereikėjo jai į tas prezidentes eiti.
– Argi nemalonu, jei dukra taptų šalies prezidente?
– Kai ją skyrė ministre, dar vyras gyvas buvo, tai abu verkėm. Buvo gaila vaiko sveikatos. Garbė ar didesnė alga to neatstos. Pasakėm su tėvu – garbingai eini, garbingai ir dirbk tą darbą. Ir klausė mūsų.
O dabar – į prezidentes. Aš jai tiesiai pasakiau – tavęs, Vile, prezidente neišrinks. Tam reikia pinigų. O tu jų neturi. Svetimų, žinau, neimsi. Juk iš mūsų kiaulių ir karvių padėjom jai ir butą, ir baldelius nusipirkti.
– O ką jūs žinot, gal ponia Vilija turi kokį turtingą draugą? Kiek ji dar viena gali gyventi?
– Žinau, neturi. Jeigu neatrado savo žmogaus jaunystėj, dabar to kryžiaus nebereikia. Likimas yra likimas. Ramybės jai reikėtų, sveikatą pasaugoti.
– Ar pajutote, kad jūsų, pensininkės, gyvenimas pagerėjo, kai duktė jau keleri metai socialinės apsaugos ir darbo ministrė?
– Aš ir taip niekada nesiskundžiau. Du paršelius pasipjaunu, dešras, kumpius dukroms išdaliju, lašinius – Vilės draugams, jie vis prašo.
Pasisodinau 30 arų bulvių, burokų, 80 arų miežių pasėjau, bus kiaulėms ir vištoms, bulvių dar ir parduosiu. Česnakų auginu, parduosiu.
Bara dukterys, kam dirbu, bet man liūdna būtų tarp keturių sienų. Ir Vilija man sakė – jums, mama, kaime lengviau negu miesto pensininkams.
– Ar pamokėte ko dukrą, kai ši pasisakė kandidatuosianti į prezidentes?
– Iš pradžių atkalbinėjau, o po to pasakiau: „Vaikeli, jeigu drabstys ant tavęs purvą, tu to nedaryk.
Taip bjauru net mums, kaimo žmonėms, klausytis tų rietenų“. Noriu, kad greičiau viskas baigtųsi ir Vilė atvažiuotų pailsėti, dviračiu pasivažinėti, pagrybauti, pažuvauti. Jei ir netaps prezidente, ne bėda, ji neprapuls, tik lengvesnę duoną turės.
– Gal turite mažos ministrės nuotraukų?
– Neturiu, mažai tada fotografuodavomės. Vilija net pajuokavo – nežinojai, mama, kad užaugusi būsiu ministrė, tai nefotografavai.
– O jei duktė ims ir laimės – teks suknelę siūtis, į inauguracijos šventę atvažiuoti, fotografuotis. Gal jau ir suknelę dukros parūpino?
– Gimtadienio proga Vilija padovanojo medžiagos kostiumėliui, bet į jokias šventes nevažiuočiau. Vaikams vienas gyvenimas, tėvams – kitas.
