Šiuo metu, kaip lrytas.lt sakė aktorė, ji jaučiasi geriau.
Po to, kai žiniasklaidą apskriejo M.Chlebopaševaitės-Vaidilės žodžiai, iškilo daug klausimų. Kodėl nuolat vemiančiai, ant kojų sunkiai bepastovinčiai mamai pagalba nebuvo suteikta?
Kad pakomentuotų šį atvejį, naujienų portalas lrytas.lt kreipėsi į ligoninę praėjusį sekmadienį. Pirmadienį į klausimus atsakė Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vaikų ligų klinikos vedėjas, profesorius Arūnas Valiulis ir Vaikų priėmimo-skubios pagalbos, intensyvios terapijos ir konsultacijų skyriaus vedėja Goda Cibulskienė.
„Sprendžiant iš mamos pasisakymo, vaikas visą būtiną pagalbą Vaikų ligoninėje gavo, mama piktinosi, kad ji asmeniškai negavo kvalifikuotos pagalbos vaikų ligų skyriuje. Tokiais atvejais tenka mamą hospitalizuoti į suaugusiųjų vidaus ligų skyrių, o vaiką, jeigu jis taip pat turi ligos požymių, palikti vaikų ligų skyriuje, ypač esant tokiai anamnezei, kai mamai buvo tikėtina žarnyno infekcija.
Pagal galiojančius teisės aktus (vaikų ligų gydytojo medicinos normą) ir ligoninės vidaus tvarkos taisykles, vaikų gydytojai neturi teisės gydyti suaugusiųjų pacientų – vaikų ligų gydytojai dirba pagal SAM patvirtintą medicinos normą ir kitus teisės aktus, kuriuose nurodyta, kad vaikų gydytojas turi teisę teikti medicinos paslaugas tik asmenims iki 18 metų.
Paciento mamai buvo pasiūlyta pagalba suaugusiųjų priėmimo skyriuje, kuris yra kitame ligoninės korpuse, buvo pasiūlytas pervežimas greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Mama šios pagalbos atsisakė, jos būklė kelių valandų bėgyje pagerėjo.
Budintis personalas sudarė visas sąlygas, kad mama nebūtų atskirta nuo vaiko, nors teisiškai tai reglamentuota, viskas priklauso nuo vaiko sveikatos būklės. Esant būtinybei vaiką kartais tenka atskirti ir naujagimystės periode.
Gydytojai stengiasi to išvengti, bet ne visada tai pavyksta. Šiuo metu vyksta tyrimas, ar personalas tinkamai paaiškino mamai taisykles, kuriomis vadovaujamasi Vaikų ligų klinikoje. Jei paciento mama turi konkrečių pretenzijų budėjusiems darbuotojams dėl savo pareigų neatlikimo, ji turėtų apie tai parašyti mūsų ligoninei adresuotame skunde ir atsiųsti šiuo elektroniniu adresu info@vmkl.lt“, – sakė gydytojai.
Marijos istorija buvo tokia:
„NE DĖL TO, KAD GAILETUMĖT, KAD PAMATYTUMĖTE.
Retai skundžiuos viešai, bet šį kartą nesusilaikysiu. Viskas įvyko iš spalio 15 d. į 16 d. naktį. O kodėl rašau data?
Nes tikrai neturėjau jėgų užfiksuoti daktarų pavardžių, gal kažkas kam reiks atkas...
Greičiausiai to nebus, nes juk tokios taisyklės... O kad nereagavo į situaciją, tikriausiai reikėjo filmuoti, kad įrodyčiau...
Vakaras prasidėjo ypatingai, o baigėsi kosmariškai ligoninėje... Po beveik pusantrų metų su vyru gavome progą pasimatymui dviese, kadangi atvažiavo jo mama, o su ja Gabrielius puikiai jautėsi, tad ramia sąžine sau išėjome į kavinę prie namų.
Tikrai jautėmės kaip pasimatyme, tad aš užsimaniau picos, po kurios grįžus namo pradėjau vemti...
Nežinau, ar tai „čili picos“ seni produktai ant picos ar virusas... Grįžusi namo visa laiką pravėmiau, krėtė šaltis, juodavo akyse. Pamaitindavau vaiką ir vyras paėmęs ant rankų mikdė mažiuką , nes aš to nesugebėjau padaryti, buvau per silpna...
Netrukus ir vaikas atpylė fontanu, iš paskos sekė ir antras kartas... Labai išsigandome ir iškart puolėme skambinti greitąjai pagalbai, ir ji tikrai skubiai sureagavo. Mane ir Gabrielių, kuriam 6 su puse mėnesių, išvežė į Antakalnio vaikų ligoninę.
Ten ir prasidėjo didysis košmaras ir antžmogiškumas. Atvažiavus man liepė pildyti dokumentus, nors net nemačiau vaizdo ir vos nulaikiau kūdikį. Aptarnaujantis personalas buvo piktas, klausė apie vaiką, bet ir tai neskubėdami, vaikas žiaukčiojo ir vėmė ant grindų. Nebuvo jokios per didelės reakcijos.
Tik tada, kai paprašėme bliūdo, į kurį galėtume vemti, jį atnešė. Tada mane supykino, kritau ant grindų ir vemdama dusau, nes tiek išsivėmus nebeturėjau kuo vemti, šaukiau pagalbos, nereagavo, vėliau padavė servetėlių... Sako, atleiskit, mes negalime jum suteikti pagalbos, nes čia vaikų ligoninė. Kas???
Čia vieta, kur nežinia ar apskritai gali vadintis ligoninę. Jei net į vaiką adekvačiai nereaguoja, ką jau kalbėti apie mamą, kuri šiuo metu yra pagrindinis vaiko maisto šaltinis, kadangi maitinu krūtimi...
Dar pasiūlė atskirti mamą nuo vaiko, kai jį nuraminti ir suteikti saugumą gali tik ji. Man personalas aiškina, kad tokios taisyklės.
Šikt man ant šitų jūsų taisyklių, kurios yra absoliučiai nelogiškos!
Sunku patikėti, kokia ligoninėse supusi sistema yra Lietuvoje. Galiausiai mus paguldė į palatą, gulėjau apsikabinus vaiką, kuriam ką tik buvo įstatytas kateteris, kūkciojo visas mažiukas...
Raminau jį, supau, nors krėtė baisulinis šaltis, laužė kaulus, temo akyse, ir niekam nebuvo įdomu...
Šiaip ne taip išaušus rytui ir nesulaukus pagalbos mano organizmas sukovojo, o, galbūt, motinystės instinktas, kad turejau globoti vaiką, prikėlė mane.
Apmaudžiausia tai, kad negavau jokios lašelinės, nors prašyta buvo ne vieną kartą... Kas būtų buvę, jei būčiau atsijungus tiek, kad vaiko net nesugebėčiau apkabinti. Ką jei jį paliktų klykiantį ir drebantį ir tada jam dar būtų blogiau? Tai yra žiauru. Man teliko melstis“.
