30 metų TV eteryje skaičiuojantis E. Knispelis – apie žiniasklaidos galią anuomet, laidos „Atleisk“ užkulisius ir čia atrastą meilę

Prieš kiek daugiau nei trisdešimt metų televizijos duris pravėręs žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Egidijus Knispelis (55 m.) jų neužvėrė iki šiol. Pastaruosius metus TV3 laidą „TV Pagalba“ vedantis vyras neslepia, jog jo karjera nuo pat pradžių buvo pilna netikėtumų ir iššūkių.

30 metų TV eteryje skaičiuojantis E. Knispelis – apie žiniasklaidos galią anuomet, laidos „Atleisk“ užkulisius ir čia atrastą meilę.<br> LR koliažas.
30 metų TV eteryje skaičiuojantis E. Knispelis – apie žiniasklaidos galią anuomet, laidos „Atleisk“ užkulisius ir čia atrastą meilę.<br> LR koliažas.
Egidijui Knispeliui 23-eji. Akimirka įamžinta studijų Vilniaus Universitete laikotarpiu. Fotografija daryta vyro tėčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijui Knispeliui 23-eji. Akimirka įamžinta studijų Vilniaus Universitete laikotarpiu. Fotografija daryta vyro tėčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijui Knispeliui 23-eji. Akimirka įamžinta studijų Vilniaus Universitete laikotarpiu. Fotografija daryta vyro tėčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijui Knispeliui 23-eji. Akimirka įamžinta studijų Vilniaus Universitete laikotarpiu. Fotografija daryta vyro tėčio.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Algirdas Brazauskas ir Egidijus Knispelis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Algirdas Brazauskas ir Egidijus Knispelis.<br> Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Valdas Adamkus.
 Egidijus Knispelis ir Valdas Adamkus.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Egidijus Knispelis ir Palmira Galkontaitė.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis su TV režisieriumi Anupru Lauciūnu ir žmona Palmira.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis su TV režisieriumi Anupru Lauciūnu ir žmona Palmira.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir  Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Palmira Galkontaitė ir Egidijus Knispelis.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (18)

Lrytas.lt

Nov 5, 2021, 8:00 PM, atnaujinta Nov 6, 2021, 2:11 AM

Vienintelėje to meto televizijoje – LRT, praėjus metams po Vilniaus universiteto žurnalistikos studijų baigimo, Egidijus pradėjo dirbti 1991-ųjų vasarą. Pirmasis debiutas eteryje buvo sėkmingas. Žinomam televizijos veidui pavyko išnarplioti ne vieną painią istoriją ir padėti žmogui. Pasak Egidijaus, jis buvo pagarsėjęs kaip žurnalistas, atkakliai kovojantis už žmogaus teises.

„Buvau Respublikinės jaunojo žurnalisto vardo premijos laureatas, pusantrų metų sėkmingai dirbęs tuo metu didžiausiame šalies dienraštyje „Respublika“. Į televiziją mane pakvietė tiesiog pabandyti. Supratimo apie ją neturėjau. Nes universitete buvau ruošiamas dirbti fotografuojančiu spaudos žurnalistu.

Laikraščio vadovai išlydėdami patikino, kad bet kada galiu grįžti ir būsiu laukiamas, nes savo straipsniais jau buvau spėjęs atkreipti į save skaitytojų dėmesį. Tuo metu tęsėsi ekonominės blokados laikotarpis. Visi laikraščiai buvo spausdinami ant nedidelių popieriaus lapų. Todėl visi straipsniai privalėjo būti trumpi, informacinių žinučių formato.

O aš norėjau pasakoti ilgas, dramatiškas istorijas. Kaip kino filmus. Taip atsidūriau televizijoje“, – apie tai, kokie vėjai į televiziją atnešė, pasakojo E.Knispelis.

– Kaip atrodė jūsų debiutas televizijoje?

– Mano debiutas televizijoje buvo super sėkmingas. Žinoma, esu dėkingas savo pirmiesiems mokytojams: programų direktoriui, garsiam kino scenaristui Pranui Morkui, man aiškinusiam, koks turi būti video apybraižos scenarijus, vyriausiam LRT režisieriui Anuprui Lauciūnui, su kuriuo be pertraukų dirbome vienoje komandoje ištisus aštuonerius metus ir vyriausiam televizijos operatoriui Vygintui Grigoniui, su kuriuo ir dabar bičiuliaujuosi.

Taip sakant, patekau į geras rankas (juokiasi – aut. pas.). Į televiziją atsinešiau vieno pagyvenusio vyriškio laišką, man asmeniškai rašytą dar kaip „Respublikos“ reporteriui. Aš gaudavau daug laiškų. Jau buvau pagarsėjęs kaip atkaklus ir principingas kovotojas už žmogaus teises. Nuskriaustųjų gynėjas, kitaip sakant.

Laiškas buvo iš įkalinimo vietos, griežtojo rėžimo kalėjimo Rasų gatvėje, Vilniuje. Vyriškis sėdėjo už nepilnametės išžaginimą. Buvo nuteistas dvylikai metų kalėjimo ir jau atsėdėjęs devynerius. Jis tikino, kad yra nuteistas nepagrįstai. Ir kalinamas be kaltės. Aš nutariau rekonstruoti jo dramatišką istoriją. Su TV filmavimo grupe per kelias savaites apvažiavome visas jo byloje minimas vietas, apklausėme daugybę žmonių, pačią nukentėjusiąja pripažintą merginą (tuo metu jau pilnametę, turinčią šeimą).

Be abejo, nerodėme jos veido, nuslėpėm tapatybę. Apklausėme bylą tyrusius teisininkus, keletą kartų lankėmės kalėjime pas laiško autorių. Televizija tuo metu buvo labai įtakinga. Dabar nieko panašaus nelikę. Mūsų herojų, nepanaikinę teistumo, iš įkalinimo vietos paleido dar laidą nespėjus ištransliuoti. Mes nufilmavome sceną, kaip jam kalėjime perskaito sprendimą apie bausmės sutrumpinimą. Tai buvo dramatiška.

Kaip ir kiekvienas tos video apybraižos epizodas. Jis Lietuvos prokurorus ir teisėjus išvadino fašistais, nes jie tiesiog sutrumpino bausmės laiką ir nepanaikino teistumo, nepripažino, kad jis nekaltas. „Ką žolė užžėlė“. Taip vadinosi ta laida. Specialios komisijos, kurią sudarė žinomi ir įtakingi Lietuvos kultūros veikėjai, ji buvo išrinkta geriausia to mėnesio LRT laida. Bet kūrybinei grupei įprastos tokiais atvejais mėnesio atlyginimo dydžio premijos neskyrė. Kaip vėliau mums apie tai papasakojo vienas komisijos narys – garsus Lietuvos rašytojas ir dramaturgas, šiemet, beje, miręs, Rimantas Šavelis – premija buvo neskirta dėl „pedagoginių“ priežasčių. Kad jaunasis autorius neišpuiktų. Tuo pavadinimu – „Ką žolė užžėlė“ – su režisieriumi Anupru Lauciūnu rengėme publicistinę laidą dar dvejus metus.

Pasakojome apie primirštas, bet aktualias problemas. Teledokumentikos skyriaus vadovas režisierius Edmundas Zubavičius mane kvietė kurti dokumentinius filmus apie tai. Bet kvietimu nepasinaudojau.

– Kokias laidas per 30 metų laikotarpį yra tekę vesti?

– Pavadinimų sąrašas nėra ilgas. Nors dirbau be jokių pertraukų. Tai reiškia, jog visi mano rengti ir vesti projektai buvo sėkmingi. Jie televizijos eteryje gyveno daug metų. Po jau minėtos „Ką žolė užžėlė“ prasidėjo septynerius metus trukusi publicistinė laida „Nakviša“. Ją kartu rengti ir vesti pakvietė Palmira. Taip susipažinome.

Su ta laida pelnėme Vito Lingio vardo premiją, LRT „Auksinę bitę“, du kartus dalyvavau ir abu kartus su tai laidai rengtais siužetais pelniau publicistikos telemaratono „Ad Rem“ žiūrovų simpatijų diplomus. Paskutiniaisiais metais, o jau virė didelė kitų kanalų konkurencija, mūsų „Nakviša“ buvo viena populiariausių Lietuvos laidų. Visada patekdavome į reitingų dešimtukus, kuriuos šeštadieniais spausdindavo dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalas „TV antena“.

Todėl su Palmira buvome pakviesti į tuo metu žiūrimiausią televizijos kanalą LNK. Specialiai dėl mūsų dueto (ir, žinoma, žiūrovų) nupirkto skandalingo visose pasaulio šalyse, kur jis buvo rengiamas, projekto „Atleisk“. Ta laida Lietuvoje tapo kultine. Kuo tada virto mūsų asmeninis gyvenimas, galėčiau knygą parašyti. Vėliau, kiek pasikeitus turiniui, pervadinome į „Nepriklausomą paieškų tarnybą“. Su ja, filmuodami medžiagą laidai, apvažiavome, tiksliau, apskridome, pusę pasaulio. Tiesa, buvo gyvenimo būdo žurnalas „Kaip gyveni?“, kurį rengiau su grupe kolegų, ir neregėto dėmesio LNK žiūrovų ekranuose sulaukęs dviejų valandų dokumentinis filmas „Raselė ir Ramazis. Stebuklo kaina“.

Mes pirmieji televizijos žiūrovams papasakojome apie prieš daugelį metų Lietuvos kaimo mergaitei iš Radviliškio rajono atliktą abiejų kojyčių prisiuvimo operaciją ir visas dramatiškas, filmo vertas užkulisines aplinkybes. Raselę, jau suaugusią moterį, aš kalbinau Vokietijoje. Nufilmuoti operaciją Maskvoje atlikusio gruzinų kilmės daktaro Palmira skrido į Niujorką. Ten, kur jis dabar gyvena. Vėliau jie susitiko mūsų laidos studijoje LNK televizijoje. Tą istoriją žiūrėdama, kaip rašė viena televizijos kritikė, verkė visa Lietuva.

Darbą LNK baigiau taip pat didelį rezonansą sukėlusiu dokumentikos projektu „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Po to parašiau to paties pavadinimo knygą, kuri tapo bestseleriu. Ir negaliu užmiršti pirmojo „Baro“ tame pačiame kanale. Buvau to realybės šou, rodyto iš Palangos, šeštadieninių transliacijų vedėju. Dabar jau aštunti metai vedu ilgą sėkmės istoriją turintį TV3 socialinės dokumentikos projektą „TV pagalba“.

– Kuri TV laida labiausiai įstrigo jūsų atmintin? Kodėl?

– Vieno TV projekto negaliu išskirti. Jie visi savaip įstrigę atmintin. Ar dėl emocinio poveikio, kuris man visada buvo kaip dopingas ar dėl kitų dalykų. Šia prasme išskirčiau vieną – „Nakvišos“ laidą, po kurios skubos tvarka Seime jau kitą dieną buvo priimtas įstatymas, už kurį balsavo ir pozicija, ir opozicija.

Įstatymo projektas Seimo narių buvo parengtas naktį. Iš karto po laidos transliacijos. Mūsų laidos herojams Lietuvos vyriausybė iš Rezervo fondo po to išmokėjo trečdalį milijono litų. Kaip kompensaciją. Lito perkamoji vertė tais 1997 metais buvo gerokai didesnė nei dabar euro. O ir valstybės biudžetas buvo daug kartų mažesnis.

– Apie ką buvo ta skandalingoji laida?

– Papasakojom apie skaudžias vieno neatsakingo mūsų valdžios vyrų viešo raginimo pasekmes. Tiksliau, apie politikų neatsakingumą. Kai vaikomasi lozunginių frazių, negalvojant apie žmogų ir pasekmes. Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvos jaunuoliai, tuo metu tarnaujantys sovietinėje kariuomenėje, buvo raginami bėgti į Tėvynę. Buvo tikinama, tik atbėkit iki Lietuvos sienos, mes jumis pasirūpinsime, apginsime nuo galimo persekiojimo ir bausmių dėl pabėgimo iš karinės tarnybos Sovietų Sąjungoje.

Savo tėvų, kurie patys per radiją, televiziją girdėjo tokius raginimus, paskatinti iš visos Rusijos tūkstančiai mūsų vaikinų bėgo į namus. Šventai tikėdami, kad slapstytis reikia tik kol nepasiekei Lietuvos. Įsivaizduokite, jei pabėgi iš dalinio, kuris už Baikalo ežero Sibire, kaip konkretūs mano šnekinti vaikinai iš Dzūkijos pasakojo, turi slapstytis, nes tavęs ieško kariškiai, turi iš kažkur gauti civilinius rūbus, maisto, pinigų traukiniui. O pinigų neturi. Lietuvos atsiskyrimas dar nebuvo pripažintas, Sovietų Sąjunga nesubirusi.

Mūsų vaikinus, tuos, kuriuos sugavo, ten teisė už dezertyravimą ir smulkias vagystes pakeliui į Lietuvą. Dažniausiai už maisto vagystes iš pakelėje esančių kolektyvinių sodų namelių. Nuteistieji buvo pasodinti į kalėjimus. Ten būtų sėdėję ilgai. Bet po keleto metų, jau subirus Sąjungai, Rusija juos grąžino. Naivūs vaikinai manė, kad juos pas mamas paleis jau Vilniaus geležinkelio stotyje. Deja. Kadangi buvo įvykę oficialūs kalinių mainai, Lietuva Rusijai grąžino pas mus bausmę atliekančius tos šalies nuteistus piliečius, vaikinai atsidūrė Lietuvos kalėjimuose. Nebuvo teisinių priežasčių juos paleisti.

Tie, kurie jau buvo paleisti, visi turėjo teistumą, visi buvo nereabilituoti kriminaliniai nusikaltėliai. Į juos pas mus buvo pažiūrėta formaliai. Visiškai neatsižvelgta į jų situacijos išskirtinumą. Nebuvo jų Reabilitacijos įstatymo. Va, to įstatymo projektas ir atsirado naktį po mūsų laidos.

Prisimenu, lietuvių kilmės teisės mokslų daktaras iš JAV Romanas Sedlickas, kurį į tiesioginio eterio studiją buvau pasikvietęs komentuoti situacijos ir pateikti teisinį vertinimą, tada pasakė „Neįtikėtina. Skandalinga situacija. Neteisingumo viršūnė.“ Paklausiau, kokia būtų JAV valdžios reakcija, jei kažką tokio atskleistų JAV televizija? Jis paaiškino:

„Jau dabar į jūsų TV studiją būtų įsiveržę mažiausiai keturi senatoriai. Jie stovėtų nuleidę galvas ir muštųsi sau į krūtinę, tikindami, kad nežinojo, o jų padėjėjai jau ruošia reikiamų įstatymų projektus“.

Panašiai buvo ir Lietuvoje. Kitą dieną buvau pakviestas į Seimą. Susitikau su pozicijos ir opozicijos vadovais, Seimo vadovybe. Žodžiu, įstatymas atsirado, Vyriausybė nukentėjusiems skyrė po 3 000 litų iš rezervo fondo. Vienas dienraštis mane dėl to paskelbė Savaitės žmogumi. Nuo tada bet kuriame Lietuvos kampelyje pietaujant ar vakarieniaujant kavinėje, prie manęs prieidavo bent po kelis žmones ir pasakodavo apie savo problemas. Apie kai kurias iš jų vėliau pasakojome savo laidose.

– Tai įsimintiniausias nutikimas TV ekrane, o kokie liko už kadro?

– Ooo... Atskiros knygos verti (juokiasi – interviu aut. past.)... Vieną papasakosiu. Unikalų. Darbo LNK televizijoje laikai. Jau buvo praėjęs pusmetis po skandalingojo „Baro“ iš Palangos. Filmuodami laidai „Atleisk“ toliau važinėjamės po visą Lietuvą. Per dieną nuvažiuodavome apie tūkstantį kilometrų. Vilnius, Biržai, Mažeikiai, o paskui netikėtai į Varėną, nes atsirado koks skubus atvejis, po to dar grįžti į Vilnių... Tai buvo įprasta. Grįždavome vėlai, pavargę.

Vairuotojai, ypač grįždami į Vilnių, viršydavo leistino maksimalaus greičio ribas. Jie tiesiog skrisdavo. Mus dažnai dėl to stabdydavo kelių policija. Bet nė karto nenubaudė. Tik įspėdavo. Draugiškai pasišnekėdavome. Kartais fotografuodavomės. Iki šiol esu dėkingas visiems mus stabdžiusiems pareigūnams. Taigi, eilinis toks sustabdymas. Viršyta buvo smarkiai. Policininkas mūsų vairuotoją pakvietė ateiti į jų automobilį. Galvoju, na, dabar jau tikrai rašys protokolą dėl pažeidimo... Bet vairuotojas greitai grįžo. Išsišiepęs, tyli. Sako, važiuojam – papasakosiu:

„Žinai, ką pasakė? Perduok Egidijui, kad tada „Bare“ ne jie triukšmą kėlė... O tu juos visai Lietuvai parodei kaip triukšmadarius. Po atostogų grįžusius į savo rajoną, vietinio komisariato viršininkas dar juos išbarė: „Nuvažiuojat atostogauti į Palangą. Kaip gyvuliai. Nueinate į tą „Barą“. Prisilakat, prisiskandalinate. Knispelis jus rodo visai Lietuvai ir auklėja...“

Tada viską supratau. „Kupetos“ baras, iš kurio vyko transliacijos, dažnai būdavo sausakimšas nuo poilsiautojų. Prie durų stovėdavo eilės, norinčių patekti į vidų tiesioginio eterio metu ir matyti viską savo akimis. Viena transliacija buvo išskirtinė dėl lankytojų gausos. Tada lankytojai taip triukšmavo, kad aš nebegirdėjau, ką man sako realybės šou dalyviai, su kuriais turėdavau kalbėtis. Prisimenu, tada stabdžiau pokalbius ir atsisukęs į kokteilius ragaujančius lankytojus, vis prašydavau ramintis.

Kartą net pakėliau balsą, nes jau visiškai užveikė. Tą vakarą gal net tris kartus tai dariau. O režisierius tuo metu rodydavo, televiziniais terminais, bendriausią planą. Kameros, kuri filmuotų vien lankytojus, nebuvo. Todėl kiekvieną kartą žiūrovai matė tą patį staliuką, kuris arčiausiai manęs. Prie jo, prisimenu, sėdėjo tvarkingi, ramūs jaunuoliai su savo merginomis. Triukšmą kėlė tikrai ne jie. Juos tik tris kartus parodė per televiziją, kai laidos vedėjas rėkdavo ant visiškai kitų...

– Teko vesti ir rengti tokias laidas kaip „Atleisk“ ir „Nepriklausoma paieškų tarnyba“. Kas paskatino jus imtis būtent tokio pobūdžio laidų? Kas iš jų liko atmintyje?

– Man visada rūpėjo paprastas žmogus, neturintis jokio užnugario. Atviras, nemeluojantis... Dėl tokių norėjosi stengtis. Pradiniame „Atleisk“ formate paieškų nebuvo. Kad artimųjų paieška tūkstančiams Lietuvos žmonių yra problema, padiktavo pats gyvenimas. Mes netyčia pataikėme į tos paslaugos nišą. Jos tiesiog trūko. Per dvidešimtį laidos gyvavimo metų į laidą kreipėsi virš šimto tūkstančių Lietuvos ir užsienio šalių gyventojų. O kiek dar žmonių laida paskatino patiems užsiimti paieškomis. Apie tai, kas iš to darbo liko atmintyje, Palmira yra aprašiusi savo knygoje „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“. Ten visos sukrečiančios ir iki ašarų jaudinančios istorijos.

– Kaip atrodė šių laidų , kuriose ieškodavote žmonių, užkulisiai? Pačios paieškos?

 Na, mano atsakymų į klausimus pradžią jau žinote, tai verta atskiros knygos (juokiasi – aut. pastaba). Paieškos yra kruopštus darbas. Pirmiausiai įvertini duomenis, kuriuos pateikia pareiškėjas. Tada galvoji, ką daryti toliau. Atvejai, kuomet pakanka gyventojų registro duomenų, yra paprastesni.

Man labiausiai įsiminė tie, kur buvo pasitelkti televizijos privalumai ir ta aura, kurią mes turėjome su Palmira. Mumis pasitikėjo žmonės. Mums teikė informaciją visa Lietuva. Bet kokiu klausimu. Atvažiuodavome ar paskambindavome. Prisimenu garbaus amžiaus tetos prašymą surasti prieš penkiasdešimtį metų dingusią našlaitę jos dukterėčią. Keturmetė mergaitė buvo pasimetusi Kauno geležinkelio stotyje.

Teta per neatsargumą ją ten pametė. Per tuos metus teta pati daug kartų kreipėsi į miliciją, vėliau policiją, Gyventojų registro tarnybą. Ieškojo, bet pagal nurodomą vardą ir pavardę tokio asmens Lietuvoje nebuvo. Teta buvo minėjusi, kad mergytė ant pilvuko turėjo randą. Pagal tai mes ją po penkiasdešimties metų ir suradome. Skamba kaip stebuklas. Kaip jūs sugebėjote ją rasti, jei pati teta nerado ? Čia nėra jokios mistikos. Mes nufilmavome tetos kreipimąsi. Ji papasakojo tai, ką žino, prisimena. Rodė tos mergytės nuotrauką. Tik rodyti tetos kreipimąsi teko daug kartų.

Gal keletą metų, nes nesulaukdavome jokių atsiliepimų. Ir kartą mums paskambino. Ta pati, tik jau penkiasdešimt ketverių moteris. Likimo ironija: jos gyveno, viena apie kitą nežinodamos, vos už 30 kilometrų viena nuo kitos. Viena vienoje Nemuno pusėje, kita kitoje. Mergaitė buvo įvaikinta, pakeistas vardas ir pavardė. Bet randas liko. Jos įtėvių giminaičiai patvirtino, kad mergaitę parsivežė iš Kauno geležinkelio stoties būtent tuo metu. Pamatė vieną ir verkiančią. Po karo taip dažnai būdavo.

– Ar teko bendradarbiauti, vykdant paieškas, su užsienio šalių televizijomis? Juk dažnai vykdavote į užsienio šalis.

– Taip. Filmuodami paieškų istorijas aplankėme kone pusę pasaulio. Beveik visos Europos šalys, JAV, Argentina, Urugvajus, Čilė, Afganistanas, Turkija, Rusija šiapus ir už Uralo kalnų. Prieš dvidešimtį metų lietuviai dar taip nekeliavo kaip dabar. Bendradarbiavome su analogiška Ostankino televizijos laida „Ždy menia“ („Lauk manęs“).

Rusijoje ji taip pat buvo kultinė. Prisimenu, ten visos durys atsidarydavo, paaiškinus, kad mes iš tokios pat laidos, tik iš Lietuvos. Palmira net tris kartus dalyvavo jų studijoje Ostankine, kai būdavo filmuojamos mūsų surastų žmonių istorijos pagal jų užklausas. Tas istorijas rodydavo ir jie, ir mes.

Taip pat bendradarbiavome su BBC televizija iš Londono. Kartu filmavome Lietuvoje dingusios ir Londone surastos, nenoriu sakyti kokioje vietoje, nepilnametės istoriją. Pagrindiniais tyrėjais dirbome mes ir grupė iš BBC. Jie tris kartus dėl to čia buvo atvykę. Reportažo autoriai po to Jungtinėje Karalystėje pelnė kažkokį prizą. Tą vadinamą „raktinį“ paieškų sprendimą pavyko surasti man. Paauglė buvo saugiai pargabenta į Lietuvą. Mes pelnėme pripažinimą mūsų Policijos departamente. Pasirašėme oficialią bendradarbiavimo sutartį, ieškant dingusių asmenų.

– TV eteryje teko ragauti ir tiesioginio eterio. Kaip prisimenate pirmąjį tokį pasirodymą?

– O, jis praėjo ramiai. 1992 metai. Kandidatų į Seimo narius prisistatymų laidos. Prisimenu, einant į studiją, režisierius pasakė: „Tik nesinervink ir neskubėk. Visada žinok, kad tavo pašnekovai televizijos ir kamerų bijo dar labiau nei tu. Padrąsink juos. Jei mikčioti pradės...“ (juokiasi – aut. past.) Pristatinėjau tuos, kurie į Seimą atėjo po Signatarų. Prisimenu, Rimantą Dagį, Ireną Šiaulienę iš Klaipėdos... Šiandien juos žino visa Lietuva. Rimantas, vėliau tapęs net ministru, niekada neužmiršiu, jau transliacijos metu, kai suteikiau jam žodį ir uždaviau pirmąjį klausimą, studijoje žiūrėdamas į mane, garsiai pasakė: „Na, jums čia pirmasis tiesioginis eteris, man pirmieji rinkimai. Abu jaudinamės. Tikiuosi, ir man, ir jums, kuo toliau, tuo paprasčiau bus...“ Jis buvo teisus.

– Tikriausiai prieš pirmas laidas, kaip ir daugelį, apimdavo jaudulys. Kaip su juo kovodavote?

– Viskas yra paprasčiau nei atrodo. Jaudinasi tie, kurie nežino, ką pasakyti ar paklausti. Jei ateini pasiruošęs, tai ko jaudintis? Prisimenu, „Nakvišos“ laikais tiesioginiame eteryje net niršdavau, kai režisierius nuo pulto mojuodavo, kad jau reikia atsisveikinti su žiūrovais, nes laidos laikas baigiasi.

Aš visada norėdavau dar ką nors paklausti studijoje esančių pašnekovų, nes man rūpėjo tos temos ir problemos, kurias keldavome ir aptarinėdavome. Aš jomis gyvenau. Žiūrovai tai matė. Todėl ir pasitikėjo mumis. 2003 metais dienraščio „Lietuvos rytas“ žurnalo „TV antena“ skaitytojai mane išrinko patikimiausiu laidų vedėju visoje šalyje. Man tai buvo kaip olimpinis medalis. Nes tada nurungiau visus.

– Kaip per šiuos 30 metų pasikeitė darbas televizijoje?

– Atsirado aiškus supratimas, jog pagrindinė visų televizijos kanalų laida yra „Reklama“. Visos kitos – tik skylėms tarp reklamų užkišti. Žinių laidos taip pat. Kai pirmą kartą seminaro metu tai pasakė į LRT televiziją 1993 metais atvykę žurnalistai iš Danijos, baisiai nustebome. Net piktinomės. Bet gyvenimas parodė, jog jie buvo labiau patyrę. Ir visur yra tas pats. Komercinio kanalo, kuriame teko ilgai dirbti, vadovas paaiškino dar vieną svarbų postulatą, kurį privalo žinoti kiekvienas žurnalistas: įmonės, kuriai priklauso televizijos kanalas ar bet kokia žiniasklaidos priemonė, interesai.

„Ne tu ir ne tavo laida yra svarbiausia“, – man aiškino. „O rėmėjai, iš kurių pinigų mes visi gauname algas.“ Aš tuomet gavau sensacingos medžiagos apie vienos Lietuvos verslo grupės machinacijas ir atlėkęs į televiziją jau norėjau garsinti ir montuoti sensacingą anonsą.

Man ramiai buvo paaiškinta, kad tie, apie kuriuos aš noriu papasakoti kažką skandalingo, yra tokie svarbūs kanalui, kad apie juos kalbama tik per reklamines pertraukėles. Ir tai, ką jie patys nori (juokiasi – aut. past.).

– Ir šiandien sprendžiate žmonių problemas – vedate laidą „TV pagalba“. Kokius pokyčius pastebite tarp pašnekovų ir besikeičiančių kolegų?

– Žmonės nepasikeitė. Keičiasi tik nereikšmingos smulkmenos, aplinkybės, pavadinimai. Žmonių santykiai visada tokie pat. Jų reakcijos prognozuojamos. Kolegos? Visada dirbau su profesionalais. Jie visada stengėsi savo darbą atlikti kuo geriau. Man priimtina, kad „TV pagalba“ atsigręžusi į mažąjį žmogų.

Į paprastą ir neapgintą. Kuriam jo kiemas – visas pasaulis. Ir jeigu jis myli, nesivaržo apie tai pasakyti garsiai. Jei nekenčia, lygiai taip pat. Juk iš tų, kuriuos mylime, laukiame to paties. Kad priėję apkabintų ir pasakytų: „Tu – visas mano pasaulis. Man nieko negaila dėl tavęs.“

– Kaip patyręs žurnalistas, ką norėtumėte patarti jaunajai kartai?

– Galėčiau apie tai parašyti knygą (juokiasi – aut. past.). Visada ruoškitės ir galvokite. Visada turėkite apgalvotą planą B. Ką bedarytumėte. Gyvenimas kupinas netikėtumų. Visą gyvenimą mokykitės, domėkitės, skaitykite. Net kai suprasite, kad vis vien mirsite kvaili.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.