Mindaugas neslėpė, jog dėmesį jis mėgo nuo pat vaikystės. Vyras juokavo, jog jo bandymai patekti į TV ekraną nuo mažumės nebuvo sėkmingi.
– Mindaugai, kaip prisimenate savo karjeros pradžią televizijoje?
– Į televiziją patekau per radiją. Iš nematomo tapau matomu. Kai per radiją ko nors prisišneki, prisidarai gerų, pozityvių kvailysčių.
Dar studentavimo laikais prisimenu, kad būdavo tokia būdelė, į kurią ateini, papasakoji anekdotą ir gali laimėti džinsus. Ten teko dalyvauti. Taip pat vaikystėje teko vykti į skaitovų konkursą, kurį transliavo per televiziją, tačiau nei vienas mano šeimos narys to nematė. Visiems pasakojau, kad mane rodė, tačiau niekas tuo negalėjo patikėti. Taip pat įamžintas buvo mano petys, kuomet Varniuose, Žemaitijoje, atidenginėjo Motiejaus Valančiaus paminklą. Visi laukėme, kada rodys šio renginio transliaciją tikėdamiesi išvysti mane, tačiau mane parodė tik iki peties, be veido. Būta mano gyvenime nesėkmingų bandymų, po kurių sekė sėkmingesni.
Saulius Urbonavičius-Samas mane pasikvietė į realybės šou „Dangus“ komisiją. Keletą kartų buvau atėjęs, aštrialiežuvavau. Vėliau pradėjome drauge dirbti. Buvo projektas „Švieski man vėl“ su Lietuviškos estrados super žvaigždėmis. Na taip viskas ir prasidėjo.
Kaip kokie keliaujantys muzikantai, praėjome visas televizijas. Tuo metu visiems buvo įdomu, ką daro mano personažas Saulėnas ir mano kolegos Aisčio Mickevičiaus – Vydas. Mes dalyvavome ir Arūno Valinsko laidoje, pamenu, sąžiningai laimėjome televizorių. Mus kviesdavo komentuoti krepšinio rungtynių, lankydavomės šokių projektuose, vaikų laidose. Tikriausiai aplankėme visas to meto laidas, tarsi benamiai.
– Kaip kilo idėja sukurti Saulėno personažą?
– Turiu įtarimą, kad jau daugelis žmonių yra Saulėną pamiršę. Tuo metu jis turėjo atspindėti nelabai išsilavinusį, paprastą žmogų. Saulėno personažas nebuvo tiek piktas, kiek daug kalbėdavo. Jis toks tauzytojas. Mano personažas Saulėnas nėra vartojęs necenzūrinių žodžių, laviruodavome ant primityvios, frazeologizmų pilnos kalbos. Net neabejoju, kad šiai dienai jis jau nebebūtų toks aktualus, koks buvo tuo metu.
Kai sugalvojome personažą, pasakėme, kad jis bus iš Šiaulių. Taip ir prigijo. Jo specialiai nekūrėme ir tai buvo tikras fenomenas. Šis personažas, galima sakyti, man padėjo į televiziją įžengti greičiau.
– Kokias TV laidas teko vesti?
– Teko vesti begalę laidų – nuo „Dangaus“ iki „Švieski man vėl“. Visų tikrai neišvardysiu. Šaknis suleidau ir prigijau TV3 televizijoje. Pakvietimas dirbti čia man buvo netikėtas ir malonus, kadangi Saulius Urbonavičius-Samas pakvietė mane vesti „X Faktorių“.
Tuomet sekė laidos „Aš tikrai myliu Lietuvą“, „Šuolis“, „Šok su manimi“, „Chorų karai“, projektas „Kadagys“, „M.A.M.A apdovanojimai“. Ir, žinoma, mano gyvenime įvyko „medaus mėnuo“ – susitikome su Justinu Jankevičiumi ir atsirado „Gero vakaro šou“. Ši laida tarsi skanėstas.
– Kuri buvo įsimintiniausia?
– Unikaliausias ir įsimintiniausias šou, be abejonės – „Gero vakaro šou“. Mūsų studijoje Kaune susirenka žmonės, kurie įsigyja bilietus ir į laidos filmavimą susirenka tarsi į renginį. Jie turi labai aiškius norus ir lūkesčius. Jie tikisi gero šou.
Jei žiūrovams kas nors netinka, jie netyli – barškina bokalais, lėkštėmis. Kiekvienąkart mums tenka išlaikyti jų dėmesį ir būtent taip galima pasitikrinti, ar tavo kalbos, pašnekesiai yra ko nors verti, ar ne.
Tai yra pats geriausias egzaminas su gyva publika. Atsisėdus filmuotis nugara visuomet būna šlapia. Tai reikalauja labai daug energijos, adrenalino, o ir malonumas yra nesvietiškas.
– Turėjote ne vieną TV partnerį. Su kuriuo vesti laidą buvo įdomiausia?
– Visi buvo labai skirtingi, tačiau tuo pačiu labai faini. Mindaugas Rainys – jis mane supras, daug metų esame televizijos kolegos, ne tik vedant laidas, bet ir ofise – jis dirba komunikacijoje, aš – marketinge. Mes apie tai pasikalbame. Tačiau labiausiai dueto reikalaujantis darbas yra mums su Justinu Jankevičiumi. Jei mes vienas kito neišlaikytume, tikriausiai, kad nukristume.
– Jūsų šmaikščios kalbos laidoje su Justinu Jankevičiumi surežisuotos ar gimsta ekspromtu?
– Mes niekada nesame užsirašę kažkokio neva bajerio, kurį paskui būtume ištransliavę. Prieš laidą visuomet žinome temą, svečią ir laukiame momento, kada bus galima nuslysti. „Gero vakaro šou“ yra netradicinio formato.
Mūsų tikslas nėra išgirsti, kaip gyvena žmogus. Mums įdomu, kad žmogus ant scenos pradėtų kvailioti, improvizuoti. Kas, pavyzdžiui, galėtų surežisuoti baleto primarijaus Nerijaus Juškos suktuką smūgiu koja Justinui Jankevičiui į galvą?
Tuomet vykos eksperimentas – Nerijui nepavyko kojos pakelti taip, kaip reikia ir vedėjas krenta blynu ant scenos. Mūsų laidoje būta begalė nutikimų ir netikėtų pašnekovų.
Svečias, kuris mus su Justinu yra labiausiai nustebinęs – tuometinis generalinis komisaras Linas Pernavas.
Atėjo žmogus, kuris yra sportininkas, kultūristas, generalinis komisaras, kuris skaldė tokius gerus juokelius. Buvo neįtikėtina. Pasirodo, kad net ir ramiausiuose žmonėse tūno vidinis Prūsaitis su linksmumu ir spalvomis.
– Tiesioginis eteris jus lydi eilę metų, tačiau ar jaudulys jums yra artimas?
– Nori ar nenori – jo būta. Man prieš filmavimus nepatinka būti perdėtai linksmam, kalbėti su laidos svečiais. Aš žinau, kad jei užėjęs už kampo aš nesusikaupsiu, tai išeisiu išsibalansavęs, išsiblaškęs ir paleidęs vadeles.
Prieš kiekvieną filmavimą stengiuosi paeiti į šoną ir su niekuo nebendrauti. Geriau tą stengiuosi daryti laidoje.
Visuomet pradėti sunkiausia, kyla mintis, gal net geriau būtų pabėgti iš čia. Tačiau raminu save tuo, kad svarbiausia pirmas išėjimas, o tada bus viskas gerai. Visuomet jaučiu įtampą.
– Didžiausias kuriozas, įvykęs TV laidoje?
– Neatskleisiu kas, bet vienas mūsų svečias, o gal ir viešnia, laidoje „Gero vakaro šou“ susilaužė abi kojas. Negali sakyti, kad mes prie to neprisidėjome, kadangi liepėme dainuoti, o už nugaros laikėme pitoną. Pasirodo, žmogus bijo šliužų. Tai taip pabėgo nuo scenos...
Na, o toks linksmesnis nutikimas buvo dar tuomet, kai dirbau M-1 radijuje. Prie Palangos tilto darėme akciją, kur iš malūnsparnio mėtėme kamuoliukus, kuriuose buvo sudėti prizai. Prie centrinės gelbėjimo stoties turėjęs atskristi malūnsparnis suklydo ir kamuoliukus išbarstė šalia Palangos tilto (maždaug 3 kilometrai nuo centrinės gelbėjimo stoties), kur poilsiavo nieko nenutuokiantys žmonės.
Susirinkusieji, kurių buvo bemaž 10 tūkstančių, kamuoliukų, krintančių iš dangaus prie centrinės gelbėtojų stoties nesulaukė. Kadangi renginį vedžiau aš, mane puolė vytis.
– Svajonių pašnekovas?
– Mes visą laiką galvojome, kad Šarūną Jasikevičių būtų įdomu pakalbinti. Vienu metu buvome prie jo priartėję, tačiau įtempta dienotvarkė mums pakišo koją. Manau, kad su juo būtų buvę linksma. Galbūt dar kada tai pavyks padaryti.
– Ką jums davė televizija?
– Kažką pasiima, kažką duoda. Tas žinomumas kartais būna ir sudėtingas, sunkus. Yra kaina, kurią reikia sumokėti, tačiau visa tai teikia džiaugsmą. Yra žmonių, kuriems to visiškai nereikia. Jie nekreipia dėmesio, kad juos rodo per televiziją.
Aš ir pats jau seniai į tai nekreipiu dėmesio. Labai smagu, kuomet šalia išgirsti komentarus, kad mūsų laida labai faina, kad viskas pavyko puikiai ir kad tikras džiaugsmas trečiadienio vakarą įsijungti televiziją. Be galo malonu, kad kažkas įvertina tai, ką tu darai.
