Savo vaikystės išdaigomis D.Virbilaitė sutiko pasidalinti ir su naujienų portalo lrytas.lt skaitytojais. Tiesa, trumpo pašnekesio metu atlikėja atskleidė ir ne visiems girdėtą faktą apie save. Paaiškėjo, jog ji gimė ne Lietuvoje, o... už daugiau nei tūkstančio kilometrų esančioje Vengrijoje.
– Donata, kaip prisimenate vaikystę?
– Vaikystę prisimenu visai neblogai. Tikriausiai dėl to, man jau suaugus, prasidėjo depresija. Visą vaikystę ir paauglystę norėjau matyti tik teigiamus dalykus, prisiminiau tik tai, kas buvo smagu ir gera. (Juokiasi.)
Mano vaikystė prasidėjo Vengrijoje, šioje šalyje gyveno ir dirbo mano tėvai. Taip pat ten iki šiol gyvena mano krikšto tėveliai. Jie yra vengrai, vis nuvažiuojame jų aplankyti.
Vis dėlto, daugiausia laiko praleidau Kaune ir Palangoje. Pajūryje gyveno mano seneliai, tad visos vasaros, visos atostogos prabėgo pajūryje. Būtent daugiausia prisiminimų iš vaikystės kiemo ir siejasi su Palanga.
– Koks vaikas buvote?
– Aš galvoju, kad buvau labai geras vaikas, bet mano mama sako, kad ne. (Juokiasi.) Visą gyvenimą buvau išdykusi. Ir dabar esu tokia pati: visur lakstau, lekiu, darau, ką noriu... Bet tikrai buvau gerietė: neprasidėjau su blogomis draugų kompanijomis, nevartojau alkoholio, nerūkiau cigarečių. Taip pat lankiau mokyklą ir muzikos mokyklą, turėjau apsčiai veiklos, tad laiko išdykavimams labai daug nebuvo.
Mano mama yra pradinių klasių mokytoja, todėl yra įprasta, kad mokytojai tėvai iš savo vaikų reikalauja pavyzdingumo. O to manyje labai daug nebuvo. Pavyzdžiui, antroje klasėje dėl drausmingumo stokos vasarą buvau palikta pataisų. Turbūt, vienintelė per istoriją. (Juokiasi.) Labai daug plepėdavau, net ir patys santūriausi klasės vaikai buvo prašnekinti.
– Kada pajutote poreikį dainuoti?
– Oi, dar labai mažytė. Man buvo septyneri, vyko atranka į muzikos mokyklą. Į ją nuėjau viena pati. Atranką praėjau, sugrįžau pas mamą namo, ant stalo padėjau čekį ir pranešiau, kad nuo šiol ji mokės už muzikos mokyklą. (Juokiasi.)
Visada norėjau būti dainininke. Net gi turiu vaikystės vaizdo įrašą, kuriame ketvirtoje klasėje, toks burbuliukas, sakiau: „Aš užaugusi norėčiau būti žinoma atlikėja. Nenorėčiau gyventi kitose šalyse, norėčiau dainuoti savo gimtojoje Lietuvoje“.
– Gal turite labiausiai įsiminusių vaikystės prisiminimų?
– Krėsdavau daug išdaigų, bet jos būdavo labai nepiktybinės. Pamenu, prie namų būdavo telefonų būdėlės, į jas įmetus dešimt centų buvo galima kam nors paskambinti. Buvau metas, kai visi telefonus turėjo jau namuose, tačiau tos būdelės dar kurį laiką stovėjo. Su draugais eidavo į tas būdeles ir skambinėdavome kaimynams. (Kikena.) Vieniems sakydavome, kad prie jų durų stovi bulvių maišas, kitiems, kad jų langas sudužęs... Mus buvo paskundę, atvyko policija, bet spėjome pabėgti. Galų gale, kitą dieną būdelės buvo nugriautos.
Apskritai tuo metu buvo labai lengva paskambinti kitiems, numerius rasdavome pagal adresą, telefonų knygoje.
Vis dėlto, geriausias nutikimas buvo tada, kai man buvo du su puse metų. Su šiek tiek vyresnėmis draugėmis nusprendėme užlipti ant devynaukščio stogo. Ėmėme ir užlipome, tėvai visur ieškojo... Gavom labai daug velnių, bandėme pabėgti, bet nepavyko...
– Šiuo metu pati dirbate su vaikais. Kokius kartų skirtumus pastebite? Ar tiesa, kad dabar vaikai kur kas gudresni nei anksčiau?
– Visiems vaikams būdingas vaikiškas naivumas, keistokos idėjos, įvairiausi juokingi išsireiškimai. Visgi, dabartinė vaikų karta labai priklausoma nuo technologijų, pastarosios yra visiškai įsiliejusios į jų gyvenimus. Manau, kad tai vaikus labai gadina. Aš ir pati pastebėjau, kad per pamokėlės, kai leidžiu daineles, mažas, skaityti dar nemokantis vaikas pats pribėga ir žino, kaip pakeisti dainą, sėkmingai randa „Play“ mygtuką.
Pamenu, kai aš buvau darželyje, jame mano mama taip pat dirbo, mes tiek daug visko pridarydavome... Dabar pašneku su tėvais, kurie savo vaikus leidžia į viešuosius darželius. Šie sako, jog jų vaikai darželiuose nieko nedaro – tik žaidžia, miega ir valgo. Žinoma, gal ateityje šiuolaikiniai vaikai taps informatikais, pradės internetinius verslus, bet kūrybiškumo klausimu vaikai tingėja ir dėl to man liūdna. Bet viskas priklauso nuo tėvų auklėjimo.
– Apskritai, ar sunku dirbti su vaikais?
– Man labai pasisekė, kad darželyje esu muzikos mokytoja, o ne auklėtoja. Ateinu į darbą, puikiai praleidžiu laiką, žinoma, visko būna, bet man tai patinka. Aš pati atsipalaiduoju, nes darbas su vaikais yra kitoks: jie džiaugiasi kiekvienu mažu dalyku, yra naivūs, paprasti... Sakyčiau, kad per šį darbą aš net gi pasikraunu energijos, o ne ją „iškraunu“. Ta energija yra kitokia, supranti, kad pasaulyje dar yra gėrio ir šilumos.
