Ji nemano, kad yra ištvermingiausia Lietuvos moteris. „Yra nemažai bėgikių, kurios įveikia ilgesnes distancijas, o mano ilgiausia pernai nubėgta distancija – 50 kilometrų trasa Vingio parke“, – pasakojo J.Turulienė.
Kauno medicinos universitete gavusi medicinos gydytojo diplomą magistro studijoms ji pasirinko verslo vadybą ir administravimą.
Daugiau kaip porą dešimtmečių dirbanti farmacijos srityje J.Turulienė dabar vadovauja tarptautinės biofarmacijos kompanijos „AbbVie“ Baltijos šalių imunologijos padaliniui.
– Įveikti maratonus (42 kilometrai 195 metrai) reikia ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir ištvermės. Galbūt lankėte specialią sporto mokyklą?
– Sportas mane lydi visą gyvenimą. Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar A.Ramanausko-Vanago gimnazija) sportinėje klasėje.
Su bendraamžiais dalyvaudavome televizijos konkursuose „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, orientacinėse varžybose, lankiau lengvosios atletikos treniruotes.
– Kada kilo noras dalyvauti maratone?
– Su vyru seniai esame „Šviesos karių“ bėgimo klubo nariai. Anksčiau paprastai rinkdavausi trumpesnes trasas – dešimt kilometrų ar pusę maratono.
O sulaukusi keturiasdešimties nusprendžiau, kad reikia išbandyti maratono distanciją. Pamaniau – kada, jeigu ne dabar? Juo labiau kad girdėjau pasakojimų apie unikalią trasą Graikijoje – nuo Maratono miestelio iki Atėnų.
Tada atrodė, kad jei tai bus vienintelis mano gyvenimo maratonas, jis turi būti ypatingas, istorinis.
– Nuo to laiko praėjo septyneri metai, bet tikriausiai pirmojo bėgimo įspūdžiai neišdilo?
– Pirmasis maratonas – ypatingas: apie 32 kilometrus trasa kyla į kalnus, o vėliau leidžiasi žemyn ir baigiasi Atėnų olimpiniame stadione.
Maratone dalyvavo 16 tūkst. bėgikų. Buvimas kartu, bendras startas – unikalios emocijos, suteikiančios jėgų kiekvienam būsimam kilometrui.
Tąkart maratone dalyvavome kartu su vyru – jam tai jau nebuvo naujiena.
26 kilometrus aš bėgau priekyje, po to jis mane pavijo ir padėjo įveikti distanciją. Finišą pasiekėme kartu po 4 val. 3 min.
Užėmiau 3196-ąją vietą, savo amžiaus moterų grupėje buvau 61-a. Rezultatai džiugino.
– Nuo tų 2015-ųjų viskas ir prasidėjo?
– Supratau, kad nesustosiu, kad noriu vėl bėgti ir maratono distanciją įveikti greičiau negu per keturias valandas.
– Kaip ruošiatės ilgoms distancijoms? Sportuojate kas dieną?
– Anksčiau vadovavausi dvylikos savaičių pasirengimo maratonui metodika. Nubėgdavau kiek mažiau negu dabar – apie 150–200 km per mėnesį.
Gyvename Vilniuje, Žvėryne. Aplinkui pakanka bėgti tinkamų trasų – palei Nerį, Vingio parke. Bėgioti galima visur – tereikia sportbačių ir marškinėlių.
Man patinka bėgioti, ypač rytais, jei netrukdo darbai.
Paprastai sportuoju 4–5 kartus per savaitę. Po pirmojo maratono treniruotės pailgėjo.
– Ar greitai įveikėte maratoną greičiau negu per keturias valandas?
– Tai pavyko trečiajame maratone Berlyne.
O antrajame, kuris vyko Niujorke, nusprendžiau, kad mano tikslas – nubėgti šešis didžiuosius pasaulio maratonus. Įveikiau jau penkis. Liko Tokijas.
Londono maratonas, kuris vyko spalio 2-ąją, man ypatingas: gavau kvietimą tuo pat metu atstovauti Lietuvai ir pasaulio bėgikų, suskirstytų į amžiaus grupes, čempionate.
Į Tokiją vyksiu kitąmet kovą.
– Kaip jaučiatės nubėgusi maratoną?
– Kai stoju prie starto linijos, esu pasiruošusi distanciją įveikti iki finišo.
Maratonams reikia ruoštis. Pastaruosius dvejus metus dirbu su treneriu Vitalijumi Kozlovu pagal specialią programą.
Kas mėnesį nubėgu 200–300 km. Svarbu ne tik greitis, bet ir ištvermė.
Esu sveikos visavertės mitybos šalininkė. Prieš maratoną kokią savaitę bėgikai paprastai vartoja daugiau angliavandenių – makaronų, kruopų. Labai svarbu gerti pakankamai skysčių.
Maratono metu kas 2,5–5 km būna įrengtos vandens stotelės. Stengiuosi kiekvienoje atsigerti bent po gurkšnį.
Po maratonų prireikia masažų, fizioterapijos.
– Nejaugi nė karto nekilo mintis pasitraukti iš trasos nebaigus distancijos?
– Mokslininkai įrodė, kad bėgant ilgus atstumus išsiskiria endorfinas – laimės hormonas.
Finišavus užplūsta smagus laimės pojūtis – tai tikriausiai ir skatina bėgikus vėl registruotis kitiems bėgimams. Visada galvoju, kad reikia bėgti iki tikslo, iki pabaigos, niekada nekilo minčių sustoti vidury kelio.
– Kiek laiko reikia jėgoms atgauti ir pasiruošti naujam maratonui?
– Anksčiau maniau, jog po maratono reikia daryti pertrauką, bet pernai įrodžiau sau ir kitiems, kad per dvi dienas galima įveikti ir du maratonus.
Į kai kuriuos maratonus patekti gana sudėtinga, reikia pasiekti tam tikrų rezultatų savo amžiaus ir lyties grupėse.
Man pavyko kvalifikuotis bėgti Bostono ir Čikagos maratonus. Kadangi dėl koronaviruso pandemijos pernai jie buvo nukelti į rudenį, taip susidėliojo, kad startas Čikagoje buvo spalio 10-ąją, o Bostone – spalio 11-ąją.
Tai buvo iššūkis, bet viskas pavyko.
Čikagoje trasą įveikiau per 3 val. 29 min. Buvau greičiausia iš dvidešimties lietuvių.
Tąkart per mėnesį nubėgau tris maratonus, nes rugsėjo 12-ąją dar dalyvavau Vilniaus maratone.
– Ar yra amžiaus riba dalyvauti maratonuose?
– Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Jei nuolat judi, treniruojiesi, galima bėgioti ilgai, renkantis trumpesnius atstumus ir lėtesnį greitį.
Aš pati metams bėgant maratoną įveikiu vis greičiau ir kol kas nežadu sustoti.
– Jūsų vyras Marius – patyręs bėgikas, o vaikai taip pat pasekė tėvų pėdomis?
– Dukra Vija, kuriai dabar 19 metų, anksčiau bėgiojo vidutines distancijas, lankė lengvąją atletiką, dalyvavo pasaulio vaikų žaidynėse.
17-os Jonas ir 10-ies Jurgis žaidžia futbolą klube „Žalgirietis“.
– Atrodo, kad jums viskas klojasi labai sklandžiai.
– Ne visada. Pernai, kai nusprendžiau dalyvauti dviejuose maratonuose ir nusiteikiau sportuoti dar intensyviau, atostogavome Maldyvuose.
Ir nutiko neįtikėtinas dalykas – abu su vyru dėl COVID-19 dvi savaites turėjome izoliuotis atskiruose nameliuose.
Tačiau jeigu nori bėgioti, rasi išeitį.
Tuomet mūsų trasa tapo ratas nuo priekinės namelio terasos iki galinės.
Toks ratas – apie 50 žingsnių, arba 40 metrų.
Kas rytą nubėgdavome apie dešimt kilometrų, o vieną dieną per dvi valandas įveikiau pusmaratonį – 21 kilometrą. Apsukau daugiau nei 500 ratų.
– Kada įsiliejote į „Rotary“ veiklą?
– Rotariete tapau prieš 20 metų, nuo liepos esu Lietuvos „Rotary“ apygardos valdytoja.
Svarbiausia mūsų veiklos kryptis dabar – parama Ukrainai.
Susiję straipsniai
Pirmoji mūsų siunta Poltavos karo ligoninei iškeliavo antrąją karo savaitę.
Rūpinamės psichologine pagalba iš Ukrainos atvykusioms šeimoms, kariams.