Sudėtingam operos-baleto muzikiniam tekstui sceną pasiekti padėjo režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė, šviesų dailininkas Levas Kleinas ir, žinoma, šio pastatymo iniciatorius – dirigentas Gintaras Rinkevičius kartu su savo vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.
„Kiekviena nacionalinė premjera yra didžiulis įvykis mūsų kultūros gyvenime. Viena pagrindinių mūsų teatro misijų yra skatinti, plėtoti ir puoselėti nacionalinius kūrinius. Šios premjeros idėja kilo maestro G.Rinkevičiui.
Esame nacionalinis teatras, todėl statyti lietuvių autorių kūrinius mums ne tik prestižas, bet ir savotiška pareiga. Pats kūrinys, mano akimis, yra puikus ir tikrai vertas būti rodomas scenoje.
Jau prieš daugelį metų jis buvo profesionalų įvertintas, bet scenoje taip ir nepasirodė. Džiaugiuosi, kad teko garbė prisiliesti prie šio spektaklio“, – dar prieš premjerą viename interviu kalbėjo LNOBT baleto meno vadovas Martynas Rimeikis.
– „Žmogus, kuris siekia materialių dalykų, jų negauna. Mes visi eisime į kitą pasaulį ir materialių dalykų ten nenusinešime. Todėl geriau išlikti dvasiškai tyriems“, – taip savo kūrinio pagrindinę mintį pristato kompozitorius F.Bajoras. O kas jums „Dievo avinėlyje“ atrodo svarbiausia, kokį tikslą iškėlėte sau kaip režisierius?
– Kūrinyje reikšminga materialaus ir dvasinio gyvenimo priešprieša: jame vyksta susidūrimas tarp regimo fizinio pasaulio ir neregimojo dvasinio. Iš tiesų „Dievo avinėlis“ yra kur kas daugiau nei kova tarp partizanų ir vadinamųjų „liaudies gynėjų“. Man šis kūrinys įdomus tuo, kad liečia dvasinį pasaulį kaip ypatingą, po išoriniu klodu čia slypi daug gilesni vidiniai sluoksniai. Juos ir norėjau pabrėžti.
Apie išraiškos detales kalbėti visada sunku. Kartais labai gerai, kai autorius smulkiai žino, kaip kas jo kūrinyje turėtų atrodyti. F.Bajoras labai aiškiai, tiksliai mato sceninį vaizdą. Seku prasminį ir dramaturginį jo sumanymą, konsultavausi su pačiu kompozitoriumi, glaudžiai bendradarbiaujame.
Vis dėlto mūsų regimos išraiškos priemonės, vizualusis planas šiek tiek skiriasi – esame skirtingų kartų atstovai, kai kuriuos dalykus matome kitaip. Visuose savo kūriniuose siekiu, kad veiksmas vyktų ne tiek scenoje, o žiūrovo galvoje ir širdyje. Tokiu principu vadovavausi statydamas ir „Dievo avinėlį“. Noriu ne pasakoti ir aiškinti, o leisti pajausti, įkvėpti žiūrovo vaizduotę ir pojūčius – toks mano kūrybinis tikslas.
– Kūrinys statomas bendradarbiaujant su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu maestro G.Rinkevičiaus. Kokių patirčių jums, kaip režisieriui, suteikia ši kūrybinė partnerystė?
– Labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę bendradarbiauti su maestro G.Rinkevičiumi ir jo vadovaujamu simfoniniu orkestru, taip pat su kompozitoriumi F.Bajoru. Kiekvienas bendras kūrybinis procesas atneša iššūkių, bet jie tampa patirtimi ir vidiniu turtu. Labai laukiu bendro mūsų darbo pradžios. F.Bajoro muzika vadinama gydančiąja, sakoma, kad ji liudija dvasinį išsigelbėjimo kelią ir yra tarsi pačios sąžinės balsas. Operą kompozitorius pats buvo įrašęs Vilniaus plokštelių studijoje su fortepijonu ir operos solistais Regina Maciūte, Vladimiru Prudnikovu, Audriumi Rubežiumi, o likusias kūrinio vietas įdainavo pats.
„Dievo avinėlio“ nacionalinė premjera vyks iki lakričio 19 dienos.
