Drevernoje (Klaipėdos r.) jau tris dešimtmečius gyvenančios V.Asnauskienės tėvas – žemaitis, mama – dzūkė, o ji pati mokėjo žemaitiškai, bet dažniausiai kalbėjo bendrine lietuvių kalba.
Pamario krašto tarmės išmoko pati. Jai visuomet patikdavo mokytis kalbų ir tai lengvai sekdavosi.
„Kalbos – antroji mano aistra po dainavimo, – pasakojo V.Asnauskienė. – Gimiau Karaliaučiuje, o po trejų metų atsikraustėme į Plikius, dar po metų – į Venckų kaimą.
Mūsų name taip pat buvo paštas ir biblioteka. Dar trečiokė toje bibliotekoje radau esperanto kalbos vadovėlį ir ėmiau jos mokytis, paskui esperanto ir rusų kalbomis susirašinėjau su vaikais iš tuometės Sovietų Sąjungos.
Šiek tiek mokiausi vokiečių, vidurinėje mokykloje – anglų, tuometėje Vilniaus konservatorijoje – italų kalbos. Svajojau studijuoti kalbas, bet taip nenutiko, tad jų mokausi iki šiol savarankiškai.
O šišioniškių tarmė į mano gyvenimą atėjo savaime. Augau Venckuose, lietuvininkų šnekta dar kalbėjo ten gyvenusios kaimynės, vadintos būrėmis, nors vietiniai jas dažniausiai vadino „vokytkomis“.
Jos nebuvo labai atviro būdo, bet mane kažkaip prisileisdavo, duodavo senų knygų. Taip ir prasidėjo.“
Moterys kantriai aiškino
Mažosios Lietuvos gyventojų šnekta ji domėjosi ir mokydamasi Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete.
Kartą I.Simonaitytės bibliotekoje radusi knygą, kurioje pasakojimai buvo užrašyti šio krašto gyventojų tarme, per naktį juos persirašė.
Kai folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė paprašė pasiruošti tekstą vietos tarme, dreverniškė dar daugiau laiko praleido mokydamasi šišioniškių tarmės.
„Po koncerto I.Simonaitytės muziejuje Priekulėje paklausiau dviejų senyvo amžiaus šio krašto žiūrovių, ar pridariau daug klaidų, – prisiminė dreverniškė. – Viena gyrė, o kita tarstelėjo – „nu, panašei“. Jų kalba kitokia, yra daug visiškai kitaip skambančių žodžių, turėjai ausis ištempęs klausytis, kad ką nors suprastum. Man ta tarmė buvo labai graži.
Ir kas, jei ne mes, tie, kurie dar prisimename tikrus lietuvininkus, privalome ją puoselėti?
Tos senosios šišioniškės buvo labai meilingos, mokėjo kantriai viską paaiškinti, mums, mažiems vaikams, buvo pirmosios mokytojos.
Rodė visokius daiktus savo namuose ir sakydavo pavadinimus.
Ilgai nesupratau, kam skirta medinė lėkštė su visokiais dugne išskobtais raštais – lapukais, kryžiukais. Venckuose gyvenęs Martynas Kėkštas man paaiškino, kad į tokią lėkštę supildavo ką tik sumuštą svietą, o paskui atversdavo į kitą lėkštę, ir viršuje likdavo gražiausi piešiniai. Tokią lėkštę net gavau iš jo dovanų (dabar ji – J.Gižo etnografinėje sodyboje Drevernoje. – Red.).
Buvo siejami su vokiečiais
Vėliau studijuodama Klaipėdos universitete V.Asnauskienė atrado Jono Balio tautosakos darbus – skaičiusi tas pasakas ir savo akimis netikėjusi, kad viskas surašyta taip, kaip jos vaikystėje kalbėjo senosios kaimynės Venckuose.
„Anksčiau tie lietuvininkai ar mažlietuviai nedaug kam rūpėjo, jie buvo siejami su vokiečiais.
Tik stiprus žmogus galėjo išsaugoti savo protėvių tarmę.
Situacija gerokai pasikeitė prieš dešimtmetį, 2013-uosius paskelbus tarmių metais, siekiant atkreipti dėmesį į tarmių tradicijų tęstinumo problemas.
Tačiau ir anksčiau lietuvininkų palikimą stengėsi išsaugoti klaipėdietės Irena Nakienė, Audronė Kaukienė, Bernardas Aleknavičius.
Šišioniškių tarme dabar jau kalba ir mano folkloro ansamblio „Žvejytės“ narės.
Ir aš pati dabar per visokius renginius ar koncertus vis pašneku šišioniškių tarme.
Aišku, tu niekuomet nepasakysi taip, kaip pasakydavo senieji vietiniai gyventojai – juo labiau kad skirtumų pagal regionus yra ir pačioje lietuvininkų tarmėje: Sauguose minkštino priebalsius, Kairių pusėn buvo daugiau vokiškų žodžių. Jie patys sakydavo, kad prisitaikė kalbą savo liežuviui“, – kalbėjo V.Asnauskienė.
Entuziastai išleido žodyną
Moteris pasakojo, kad tarmės mokėsi spontaniškai, suvokė, kad niekada nesugebės kalbėti taip, kaip tikrieji senieji lietuvininkai, kad tai – tarsi teatras.
Ilgai nedrįso garsiai šnekėti, drąsos įgavo tik Tarmių metais. Pastaruoju metu jau daugiau tokių entuziastų.
2020 metais su trimis savo regiono vaikais ji dalyvavo Lietuvos vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Buvo parengę šešias pasakas lietuvininkų tarme ir nukeliavo iki respublikinio turo.
„Kiek žmonių šneka šia tarme? Gal vienas kitas. Tarmė vis dar gaivinama.
Prieš keletą metų Druskininkuose vyko pasakotojų konkursas „Žodis žodį gena“, aš ten sekiau Kairiuose užrašytą pasaką „Apy kalvė gizelį“.
Kiekvieną jos žodį išstudijavau. Gal ir ne veltui dirbau – manęs paprašė įgarsinti šio krašto rašytojos Ievos Simonaitytės biografiją šišioniškių tarme“, – džiaugsmo neslėpė V.Asnauskienė, kasdien besistengianti išmokti bent vieną naują šios tarmės žodį.
Kartu su kitais kalbos mylėtojais ji išleido lietuvininkų kalbos žodynėlį, kurį kai kam pavyksta gauti dovanų.
Reikia skubėti įamžinti
V.Asnauskienė ne tik pati dainuoja. Ji vadovauja Drevernos etnografiniam ansambliui „Žvejytės“ (žvejų žmonos), dainuoja Priekulės ansamblyje „Vėlingis“ (tai vėjas, kuris greit užeina ir taip pat greit praeina). Abiejų kolektyvų repertuaruose girdėti ir šišioniškių šnekta.
Šiemet Drevernai sukanka 770 metų. Tikimasi, kad tai sukakčiai bus skirta knyga ar filmas.
„Būtina įamžinti šiuose kraštuose gyvenusius žmones ir jų likimus. Jei nepadarysime dabar, kitos progos gali nebebūti. Delsti nebėra kada – Helmutas Lotužis iš Dovilų dar prisimena savo močiutę, kadaise pati šnekėdavau su Ėve Gižaite, girdėjau Anos Pričinienės šnektą, bet jos sūnus jos jau nebemoka.
Svencelėje dar gyvena Margarita Petrauskienė, esu įrašiusi jos pasakojimų. Dar gyvų to meto liudininkų galima atsekti Vokietijoje ar kituose kraštuose.
Man šitas kraštas labai mielas: čia gyvenu nuo vaikystės, išauginau tris dukras, dirbu ir dainuoju iki šiol. Viską darau su didžiule meile – kad neįžeisčiau atminties“, – kalbėjo V.Asnauskienė.
Skiriasi nuo bendrinės kalbos
Terminas „šišioniškiai“ atsirado todėl, kad Mažojoje Lietuvoje gyvenę žmonės vietoj žodžio „čia“ vartojo žodį „šiš“.
Kartais šišioniškių tarmės žodžiai visiškai skiriasi nuo bendrinės lietuvių kalbos žodžių. Štai keletas pavyzdžių.
Ešerys – azegis, birškis
Kavos ar arbatos puodelis – kapijos ar tijos krūžas
Jaunikis – brygdams
Kumpiai – šinkiai
Paveikslai – bilderei
Nutapyti – muilavoti
Sagos – pumpos, knifkiai
Kišenė – delmonas, dimšaks
Morka – germolė
Karšis – birfišė, lukutis
Ungurys – ylė
Nedidelės bangos – gurulai
Burė – žėglelis
Degtinė – brangvynis
Blogai – šlektai
Varškės sūris – gliumzė
Bulvės – roputės
Papasakoti – pafogelioti
Laivas įplaukė į uostą – šėps į ovingį įvažiavo
Fotografuoti – typoti
Žvejys – šiporius
Žvejo žmona – žvejytė
Keltas – pervazėlis
Smegenys, protas – spinginai
Žandaras – štandarts
Jėga – macė
Kuršių marios – Prūsų jūra
Varpas – klingeris
Šarka – žagata
