Agnė prisipažino, kad buvo metas, kai ji nebenorėjo gyventi, o jos gyvenimas priminė filmą „Išgyventi vasarą“. Šiandien ji trykšta džiaugsmu ir noru gyventi – to, besidalindama savo patirtimi, siekia įkvėpti ir kitus.
„Tik siaubą kėlė tai, jog visgi tai – realybė, mano gyvenimas. Nepamenu, kiek tiksliai kartų planavau, bandžiau ir norėjau nusižudyti. Žinau tik tiek, kad mintyse save buvau sunaikinusi bent porą tūkstančių kartų. Būdavo, pramerkiu akis ir pasvajoju, jog ši diena būtų nuostabi, jei einant gatve mane partrenktų automobilis ir pačiai nieko daryt nebereikėtų.
Tik kad jėgų nebuvo likę ne tik į tą pačią gatvę išeiti, bet ir tiesiog galvą išsiplauti. Jaučiausi išsunkta. Atmintinai žinojau kiekvieną savo lubų detalę, kiekvieną net ir menkiausią įskilimą sienoje. Nes vienintelis dalykas, ką galėjau daryti, tai valandų valandas gulėti ir spoksoti. Tomis akimis, kurios kažkada buvo pilnos gyvybės, o dabar priminė porcialianinę lėlę.
Šeima, draugai, artmieji – visi matė, kad nėra gerai. Blogėja. Gydytojai didino antidepresantų dozes, bet jos nepadėjo. Galiausiai buvo du keliai: toliau skęst savo minčių juodumoje arba gultis į ligoninę. Taip, tą pačią, kurią taip drąsiai dar kartais pašiepia mūsų politikai. Tą pačią, kurios gatvės pavadinimas naudojamas norint įžeist, pažemint kitą.
Tą pačią, kurią patys mes taip stigmatizuojam nesuprasdami, kad galbūt sau arba savo artimajam mes pakenksim ateityje. Ir aš vos per plauką netapau šio absurdo auka, bet galiausiai supratau, kad ten, kažkur giliai giliai, manyje dar gyvena ta Agnė, kuri nori gyventi.
Aš visada liksiu dėkinga Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui, nes jei ne ten dirbantys gydytojai, galbūt šio įrašo jūs nematytumėt. Prabėgo nemažai laiko. O aš tik dabar rašau šį tekstą, nes buvo gėda. Prireikė laiko suprasti, kad patys dažnai būnam savo pačių susikurto „normalumo“ įkaitai.
O jei čia kažkur ir egzistuoja gėda, tai gėda yra nebent atsisakyt save gelbėti iš baimės, ką pagalvos kiti žmonės. Juk jei skauda koją, mes einam pas gydytoją, tai kodėl suskaudus viduje, mes vis dar taip bijom kreiptis pagalbos?
Normalizuokime psichologines problemas, naikinkime stigmas, gerbkime vieni kitus ir save. Nes kartais tiek užtenka, kad būtų išgelbėta gyvybė.
Ateina lapkritis. Vėliau – statistiškai baisus periodas, o juk visi žinom, kur mes vis iškovojam auksą. Galbūt pats laikas vienas kitą apkabinti, išklausyti ir palaikyti? Pagaliau pralaimėkim tą sumautą statistiką. Pasirašo Agnė, kuri šiuo metu labai nori gyventi“, – rašė ji.
