Pavasaris jau prasidėjo. Antanas jį konstatuoja ne tuomet, kai už lango šviečia saulė, o kai į jo sodybą atskrenda varnėnai, kuriuos vyras vadina špokais.
„Išsirenka savo socialinius būstus ir vakarais sutupia ant beržyno viršūnės. Tuomet girdžiu, kaip jie tarpusavy kalbasi. O štai vasara prasideda, kai iš mano senų pastatų išskrenda šikšnosparniai. Kai jau vakarais jie išskrenda į lauką, žinau, kad vasara prasidėjo. Kol jie skraidžioja rudenį, tai, vadinasi, vasara dar nesibaigusi. Tai yra pgrindiniai gamtos ženklai“, – naujienų portalui lrytas.lt dėstė A.Nedzinskas.
Gamta Antaną moko, kad nereikia niekur skubėti, o pasimėgauti kiekviena gyvenimo minute. Ir čia tinka žodžiai, jog viskas turi būti savo laiku, o prieš gamtą nepasipriešinsi.
„Pavydžiui, jei tave užpūstė, vadinasi, tą dieną ir nereikėjo niekur keliauti. Turi prisiderinti prie gamtos ritmo. Pats jaučiu, kad esu tarytum laukinis kiškis: prieš žiemą labiau priaugu svorio, o pavasarį vėl esu lieknesnis. Aš visus metus gyvenu sodyboje, tad organizmas jaučia, kai yra vasara, o kai – žiema. Tarkim, miesto žmogus to skirtumo nejaučia: išeina iš šilto namo, peršoka į šiltą automobilį. O gyvenant gamtoje labiau jaučiamas visas jos ciklas“, – kalbėjo Antanas.
A.Nedzinskas patikino, kad miesto šurmulio jis nepasiilgsta. Paskutinį kartą lankėsi Vilniaus centre vykusioje Kaziuko mugėje ir pajuto, kad miesto oras kardinaliai kitoks, nei kaime.
„Anksčiau skirtumo labai nejausdavau. Bet tąsyk tikrai pajutau“, – tarstelėjo jis.
Po daugybės bandymų sodinti augalus ar daržoves, Antanas jau nuleido rankas ir nesisodina nieko. Žemė – nederlinga, o, kaip pats juokiasi, čia auga akmenys, grikiai ir avižos.
„Daržą turi tręšti mėšlu, o kai gyvūlių nelikę, tai nėra ir trąšos. Jei chemija berti, tai visiškai praranda daržininkystės prasmę. Nėra sveika.
Kai tik atsikrausčiau, pirmais metais, bandžiau iš pareigos sodinti kelias vagas bulvių. Tačiau greitai supratau, kad jos nieko vertos: dėl kelių vagų technika neatvažiuos, neapars ir neišbarstys bulvių. Vėliau propaguoti pradėjau kitokią praktiką. Kuomet kaimynas kasa savo bulves, pasikviečia mane į talką ir gaunasi tokie mainai“, – šypsojosi Antanas.
Jis prisiminė, kaip kadaise turėjo ir šiltnamį. Tačiau jau daug metų aplink gyvenamąjį namą vyksta ištisos statybos, tad daržovės tiesiog skęstų dulkėse.
„Negalėjau jam skirti daug laiko, supratau, kad pavasarį geriau pakentėsiu, o paskui koks kaimynas pasidalins“, – juokėsi Antanas.
Vyras gyvena vienkiemyje. Artimiausias kaimynas – už pusės kilometro, tad daugiausia bendrauja telefonu. Ar jam neliūdna gyventi vienam?
„O aš turiu kitą klausimą: ar turėjote kada nors tokią prabangą per savaitę kelias dienas nematyti nei vieno žmogaus? Nesutikti jo, nekalbėti, nejausti pareigos, nesijaudinti, kaip šiandien atrodai? Tai vadinu prabanga. O štai savaitgaliais pas mane svečių būna, po jo – vėl ramybės metas ir tvarkausi toliau. Tad liūdėti tikrai nėra ko“, – patikino A.Nedzinskas.
O svečiai tikrai turi, ką apžiūrėti. Hektaro sklype – daugybė pastatų, prie kurių Antanas dirba visais metų laikais.
„Pirmiausia, stovi gyvenamasis namas. Vėliau, iš seno pastato pasidariau pirtelę, prie jos – mažą prieangį baliukams. Tuomet pastačiau šalia jau tikrą balių namuką. Už jo – kultūros centras. Taip ir gavosi, kad baliavot ne tik pats galėjau su giminėmis, bet ir draugai, kaimynai, pažįstami.
Prasidėjo savaitgalių rezervacijos. Kas savaitgalį – po šventę. Man nereikia jokių klientų, tiesiog turiu didelį draugų ir pažįstamų ratą, kuriems mano vieta labai tinkama“, – pasakojo Antanas.
Sodyboje taip pat stovi garažas, žiemos sodas, močiutės namelis, tvartelis, muzikantų pavėsinė, scena, ožkų namelis ir net mažas SPA centriukas, kuriame planuojama įrengti dvivietę vonią.
„Objektų daug, bet jie gana plačiai išsibarstę. Man didžiausias darbas fazendoje – vasarą žolę pjauti“, – prasitarė vyras.
Šiuo metu daugiausiai dėmesio Antanas skiria kraštovaizdžio tobulinimui. Lygina kiemo reljefą, šalia iškastas prūdelis taip pat reikalauja priežiūros. Prasidėjo ir žolės sodinimas, be to, Antanas pasodino kelias pušaites.
„Reikia jų ir daugiau pasodinti. Kol kas užsiimu lauko darbais“, – sakė jis.
Vienkiemį saugo šuo Milka, meilumo suteikia katinas Samis. Namelyje gyvena Maša su Taša – dvi dekoratyvinės ožkytės.
„Jei manęs paklaustumėte, ką aš su jomis darau, atsakyčiau, kad nieko. Kokia iš to nauda? Jokios. Už pastatytos scenos yra beržynėlis, aš vasarą joms aptveriu teritoriją. Svečių ar giminių vaikai mėgsta lėkti į beržynėlį pas ožkytes ir jomis džiaugtis. Jos miniatiūrinės: keliasdešimt centimetrų ūgio“, – apie gyvenimą kaime lrytas.lt pasakojo Antanas.
Nerašyta Antano taisyklė: kiekvieną ankstyvą pavasarį jis vaikštinėja per nuosavą 5 hektarų miškelį. Taip jis įvertina jo būklę ir iškart mato, kokie darbai artimiausiu metu laukia.
„Matosi, kiek vėjovartų miške, kiek sudžiuvusių medžių, kiek mirštančių. Vėliau tenka juos pjauti: jei storas kamienas, jį pritaikau lentų pjovimui, o jei ploni – malkų gamybai. Fazendoje darbo netrūksta, reikia tik norėti. Patys darbai ateina“, – dėstė vyras.
Kiekvienas darbas Antanui suteikia saviraiškos laisvę. Jis džiaugiasi, kad ryžosi čia pat pastatyti sceną.
„Galiu daryti ir draugų festivalius. Būna, kad ir pats uždainuoju“, – šypsojosi jis.
Gamtoje, ypač pavasarį, tyko ir pavojai. Besidžiaugiant gamta, dažnai užmirštamos ir nepastebimos erkės. Antanas svarstė, kad pirmais metais, kai dar sodyba nebuvo sutvarkyta, jų buvo daugiau. Dabar jis jų pastebi gerokai mažiau. Tiesa, vienas A.Nedzinsko kaimynas buvo susirgęs erkiniu encefalitu, tad vyras rimtai mąsto pasiskiepyti.
„Didžiausias rebusas tas, kad aš einu su šortais ir ant manęs erkės nekimba. Bet jei vesiuosi miestietį, tai didžiulė tikimybė, kad jis bus prisirinkęs erkių. Galbūt dėl to, kad jie naudoja įvairiausius kvepalus (Juokiasi.).
Tačiau, jei rimtai, galvoju, kad reikėtų pasiskiepyti. Buvo kaimynas susirgęs erkiniu encefalitu, tad pasakojo, ką tai reiškia, kokius vaizdus tuomet matė ir kaip su šventaisiais kalbėjosi. Tik vis neprisiruošiu, nes dabar savo hektaro plote jų nematau, nebent katinas parsineša“, – sakė Antanas.
