Dar visai neseniai manyta, kad šunys buvo prijaukinti prieš 13 tūkst. metų Rytų Azijoje ar Vidurio Rytuose.
Izraelyje buvo aptiktas kapas, kuriame buvo palaidotas prieš 12 tūkst. metų miręs žmogus, rankose laikantis šuniuką.
Neseniai atlikti archeologiniai atradimai ir DNR tyrimai atskleidė, kad mūsų ir šunų draugystė tęsiasi ne tik apie 30 tūkst., o gal net ir 40 tūkstančių metų, bet taip pat, kad šis ryšys užsimezgė dėl abipusės naudos ir pagarbos.
Kaip rašoma interneto puslapyje „Ancient Origins“, apie tai liudija atrasti maždaug prieš 26 tūkstančius metų palikti mažo vaiko, lydimo didelio vilko, pėdsakai.
Prancūzijoje esančiame Chauvet urve ne taip seniai atrasti vieni seniausių pasaulyje piešinių. Daugiau kaip 400 piešinių buvo nupiešti daugmaž prieš 32 tūkst. metų. Juose vaizduojami gyvūnai, tarp jų – ir vilkai.
Visgi įdomesnis yra kitas atradimas to paties urvo gale. Tai – seniau gyvenusių žmonių palikti pėdsakai. Vieni jų – mažo vaiko, ėjusio drauge su vilku.
Šie maždaug 45,72 m pėdsakai kažkada buvo įminti į minkštą molį ir išbuvo čia tūkstančius metų. Manoma, kad juos paliko basakojis 8-10 metų vaikas, kurio ūgis buvo apie 1,4 metro. Vaikas ne bėgo, bet ėjo.
Dar nuostabiau yra tai, kad šalia vaiko pėdsakų yra įspausti ir vilko, ar galbūt didelio šuns. Tai paneigė iki šiol vyravusią nuomonę, kad šunys buvo prijaukinti tik prieš 15 tūkst. metų. Be to, tai vėl iškėlė klausimą, kaip šunys tapo geriausiais žmonių draugais.
Kai kurie ekspertai spėja, kad žmonėms patiko pūkuoti vilkų mažyliai ir jie juos pradėdavo auginti kaip naujovę.
Kiti mano, kad žmonėms ėmus verstis žemdirbyste vilkai iš pradžių buvo auginami maistui.
Kita teorija teigia, kad šunys buvo prisijaukinti medžioklei ir kitiems lauke dirbamiems darbams, tokiems, kaip žemės ūkio.
Dabar manoma, kad šių dienų šunys yra palikuonys dabar išnykusių rūšių šunų, kurie gyveno su klajoklėmis ar pusiau klajoklėmis Europoje gyvenusiomis žmonių gentimis – gauruotų mamutų medžiotojais.
Paplitusi teorija, kad iš pradžių laukiniai šunys sekiodavo žmones ir ėsdavo jų paliktas maisto atliekas, bet pamažu jie pelnė ypatingą vaidmenį medžiotojų-rinkėjų bendruomenėje.
Spėjama, kad ne tik mes pasirinkome šunis, bet ir jie pasirinko mus. Suvienijus žmonių ir šunų gebėjimus pasidarė lengviau įveikti priešininkus. Taigi, tarp žmonių ir šunų užsimezgęs ryšys buvo ne tik paremtas nauda, bet ji kilo iš abipusės pagarbos kiekvienos rūšies gebėjimams.
„Iš pradžių žmonės greičiausiai nuo jų laikydavosi ištiestos rankos atstumu, nes šunys buvo dideli ir mėsėdžiai, – dienraščiui „Los Angeles Times“ yra sakęs Kalifornijos universiteto evolicinės biologijos profesorius ir vyresnysis tyrimo apie šunų ir žmonių draugystę autorius Robertas Wayne. – Palaipsniui vilkai priartėjo prie žmonių. Gal net padėdavo žmonėms surasti medžiojamus gyvūnus, arba neleisdavo, kad kiti gyvūnai trukdytų žmonėms medžioti“.
Didžiausia problema, tiriant, kada tiksliai šunys tapo geriausiais mūsų draugais, yra tai, kad ankstyvųjų šunų skeletai beveik nesiskiria nuo vilkų, nes tuomet šunys ir vilkai kryžmindavosi tarpusavyje.
„Kai kuriais atžvilgiais suprasti, iš kur yra kilę šunys, būna neabejotinai gerokai sunkiau, nei išsiaiškinti žmonių kilmę“, – interneto portalui „Daily Mail“ teigė Daramo universiteto Anglijoje bioarcheologas Gregeras Larsonas.
Taigi, dar liko daug neatsakytų klausimų, kada šunys tapo geriausiais mūsų draugais. Aišku tik viena, ši užsimezgusi draugystė yra vienas iš nuostabiausių dalykų, nutikusių žmonijai.
