Pastaruoju metu skaičiau ne vieną straipsnį, rašytą šia tema. Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad kažkas dėl patyčių egzistavimo mokyklose yra daroma, tačiau lygiai taip pat reikia susirūpinti, jog to, kas daroma, iš tiesų vis dar per mažai. Puikiai suprantu tuos, kurie neiškentę patyčių pasirenka nebūtį. Tam daug drąsos nereikia, daug daugiau drąsos reikia tam, kad iškęstum tai, kaip su tavimi elgiasi kiti. Deja, ne visiems tai pavyksta, todėl mūsų šalies savižudybių statistika tokia kraupi. Tegul ilsisi ramybėje visi tie, kurių sielos nerado ramybės ir džiaugsmo čia.
Mokykloje - patyčios, namie - tėvų pykčiai
Daug karčių ašarų byrėjo ir mano skruostais – 12 metų iš manęs šaipėsi bendraklasiai, jaučiau psichologinį spaudimą, klasės pirmūne niekada nebuvau, nors galėjau, negana to, namuose dėl tėvų pykčių neradau ramybės, tad naktimis užmigti buvo sunku. Tol, kol šalia atsirado geras draugas, turėjo praeiti daug laiko.
Matyt, buvau kalta dėl visko, kas tuo metu vyko mano gyvenime, o būtent tuo metu situacijos pakeisti negalėjau – trūko drąsos, „drebučių“ smegeninėj ir dar kažko. Kažko, kas galėjo pakeisti tai, kas jau įvyko.
Ar pastebime tuos, kurie neriasi kilpą?
Daugelis esate matę turbūt jau klasika tapusį 2007 m. estų filmą „Klasė“. Kaip manot, kiek tokių atvejų yra mūsų mokyklose? Manau, kad pakankamai. Pakankamai, jog būtų laikas visa tai keisti ir susirūpinti kiekvienu, kuris ant kaklo neriasi kilpą. Tai nėra silpnumas, greičiau tai - bejėgiškumas ir neviltis. Ne kartą ir pati norėjau skaudžiai atsilyginti tiems, kurie kenkė man.
Sutikit, tai nebūtų nieko pakeitę, o ir pati gal būčiau buvusi „nusodinta“. Liūdniausia, jog nurodytame filme realybės nepakėlė pagrindinis kūrinio herojus, palikęs pasaulį savo noru. Sakyčiau, jog kiekvienas žmogus, savo noru palikęs pasaulį, yra mažytė kiekvieno iš mūsų dalis. Tai tarytum visos visuomenės veidrodis, atspindintis pačias skaudžiausias mūsų turimas opas, kurios, jeigu jų negydysim, tik didės.
Tęsiant pradėtą mintį reikėtų užsiminti apie kitą filmą, kurį turėtų pasižiūrėti kiekvienas paauglio tėtis ar mama – tai 2011 m. filmas „Virtualūs priekabiautojai“. Tik nesakykit, kad šiame filme parodyti kadrai nėra nūdienos realybė. Yra, dar ir kaip yra, tačiau šis filmas taip pat turi savą moralą – problemos sprendimą, kuomet mama nėra abejinga vaiko skausmui.
Kiek tokių atvejų yra Lietuvoje, neturiu supratimo, tačiau viešai apie tai girdėti neteko, bet tai nereiškia, jog tai neįmanoma. Įmanoma, tiesiog reikia pradėti kažką daryti, o ne laukti sudėjus rankas, kol dar daugiau tragedijų paženklins mūsų visuomenę.
Kita vertus, tai dar nėra viskas. Ar daug jūsų gerų / geriausių draugų buvo jus išdavę ar žiauriai kitų akivaizdoj pasityčioję? Vienam kitam pasitaiko, tai reiškia, kad ne tokie jau geri draugai ir buvot. Filme šis aspektas taip pat atskleistas, o mano praeitis liudija, jog visa tai tikrai vyksta. Sunkiausiai man suvokiama, jog taip elgtis nesibodi ir merginos. Nežinau, kokia viso to priežastis, tačiau man šis reiškinys kelia begalę prieštaringų minčių. Galbūt derėtų tai pamiršti, bet neišeina.
Bendraklasiai nematė nė vienos mano ašaros
Man atmintin įstrigo viename straipsnyje perskaityti A. Landsbergienės žodžiai: „Vaikai, iš kurių yra tyčiojamasi, netampa atsparesni, stipresni ir t. t. Patyčios žaloja, skaudina, pakerpa sparnus ir po to gali reikėti daugybės energijos, pastangų ir laiko, kad vėl atsirastų pasitikėjimas savimi, tikėjimas pasauliu ir pan.“ Už šią mintį autorei spaudžiu dešinę.
Kuo, sakykit, galima pamatuoti stiprybę? Nurytų ašarų kiekiu? Vienatve? Dar kuo? Paradoksalu, bet bent jau mano bendraklasiai stebėjosi, kad man ant skruosto nematė nė vienos ašaros – sakydavo, jog esu stipri. Ar iš tiesų taip ir buvo? Nežinau, nes ligi šiol nesupratau, kas yra ta stiprybė ir kas jos duoda.
Mane ligi šiol kankina klausimas – ar viskas galėjo būti kitaip? Žinoma, tiesiog kitaip nebuvo, nes patyčios, anot kai kurių iš mūsų, tiesiog neegzistuoja. Deja. Mano istorijoje paradoksalu ir tai, jog iš manęs tyčiojosi bendraklasiai, o mokytojai tėvų susirinkimuose gyrė kaip pavyzdingą ir pareigingą mokinę. Jaučiausi lyg tarp kūjo ir priekalo – nei pririšta, nei paleista. Štai čia ir išlenda dvi medalio pusės – ar kas nors būtų pasakę, kad iš tokio žmogaus kiti šaiposi, menkina ir kitaip skriaudžia? Veikiausiai ne. Taip ir pragyveni, žmogus, daug metų, kol yla išlenda iš maišo.
Atvirai pasakius, nežinau, ar patyčias galima ištverti savo jėgomis – nesitikint pagalbos nei iš mokyklos psichologo, kuris turi darbo bent šimtmečiui į priekį, nei laukiant paramos iš klasės auklėtojo, kuris veda pamokas ir retai randa laiko pokalbiui. Aš visada jaučiau (tikrai ne paranojiškai), jog kiekvieną dieną kažkas su manimi yra, nors negalėjau to matyti ar girdėti, tiesiog pajėgiau jausti. Šiam gyvenimo etapui to užteko, nors lengva nebuvo.
Tėvai laikėsi pozicijos – nematau, negirdžiu, nekalbu
Negaliu nepaminėti, jog mano atveju tėvai laikėsi elementarios pozicijos – nematau, negirdžiu, nekalbu. Skaudu, nes šiandien aš suvokiu, kad dėl to nustojau juos gerbti ir gyventi šiam pasaulyje kaip jų šeimos narys, bet lygiai taip pat suvokiu, jog kitaip pasielgti aš negalėjau. Po dešimt, penkiolikos ar dar daugiau metų galbūt į juos žiūrėsiu kitu žvilgsniu, bet mes neturim nieko, išskyrus šiandieną, tad belieka nuleist akis ir kentėti.
Kodėl sakau „kentėti“? Todėl, jog aš žinau, jog taip, kaip yra, neturėjo būti, nes šeima yra ta aplinka, kurioje turėtumei jaustis saugus, mylimas ir gerbiamas. Patirtis rodo, kad ne visiems gyvenimas skyrė gražią vaikystę, bet dėl to pasaulio ar likimo keikti nereikia.
Dabar mokykla jau baigta, „draugai“ išsiskirstė savais keliais, atvertos universiteto durys. Sunku sakyt, bet tiesa ta, jog patyčių metu pakirpti sparnai vargu, ar ataugs. Sakyti, kad viltis – kvailių motina, galima, nes niekas kitas be mūsų pačių žaizdų neišlaižys.
Stiprybės, draugai, kiekvienas nešam savo kryžių, o nupjauti jo tikrai nevalia. Kaip dainuoja Atika – tebūnie, kas buvo.
Privalau pasakyt, jog man rūpi, kaip augs mano vaikai. Aš įsitikinusi, kad skausmą galima įveikti tik meile ir gerais darbais – keiksit mane ar ne, bet kasmet neatlygintinai atiduosiu savo kraują tiems, kuriems tai gali būti gyvybės arba mirties klausimas, prisidėsiu prie geresnės Lietuvos kūrimo ir, svarbiausia, kursiu savąjį gyvenimą. Ar pavyks, nežinau. Aukščiausias ir vienintelis mano darbų teisėjas kelionės pabaigoje bus Dievas – jo teisingumu abejoti neverta. Esu tikra, jog negalima pažeminti kito nepažeminus savęs.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
