Sekė savaitė ašarų, nors tuo pat metu darbe stengiausi užbaigti pradėtus darbus.
Medikai patvirtino mano nuogąstavimus. Norėjau kuo greičiau atsikratyti šio reiškinio. Taip ir įvyko. Teko paragauti chemoterapijos ir patirti švitinimą.
Dar ligoninėje gydytoja pasakė, kad grįžo tyrimų atsakymas. Man buvo nustatyta C50 (krūties vėžys) antra stadija.
Skaičiau knygas, domėjausi liaudiškomis priemonėmis. Vartojau ugniažolės arbatą, tikėjau, kad padeda. Penkerius metus vartojau daktarų išrašomus hormoninius vaistus.
Po 5 metų kažkaip atsipalaidavau, nes sakydavo - jeigu per 5 metus niekur „neišlenda“ ši liga, tai esi jau išsigydęs. Dabar gailiuosi, kad atsisakiau liaudiškų priemonių. Praėjo 15 metų ir... tas pats C50 pasirodė kitoje vietoje. Viena moteris sakė, kad atkrito po 41 metų...
O manęs vėl laukė 6 porcijos raudonosios chemijos. Savijauta nepavydėtina. Kadangi mano silpnesnė vieta yra širdis, tai ji vargšė kentėjo. Atsisveikinau ir su plaukais, ir dabar dar negaliu vaikščioti be peruko.
Iškritus blakstienoms labai ašarojo akys, daug gulėdavau užsimerkus. Ir dėl tos pačios širdelės didžiąją paros dalį praleidau buvo horizontalioje padėtyje. Vaistai pulso retinimui jo neretino, o numušdavo sistolinį kraujo spaudimą iki 85.
Cheminį lašinimą gaudavau ligoninės dienos skyriuje. Po po reikėdavo vartoti daug skysčių, bet man nesinorėjo nei skysčių, nei valgio. Supratau, kad gal man reikia susilašinti fiziologinio skysčio, paklausiau, ar galiu tai daryti. Tuo šiek tiek pagerinau savo egzistavimą.
Dabar galvoju, kad reikėjo susileisti jo ne tik kitą, bet ir dar kitą dieną. Ir tai reikia pradėti daryti suleidus pirmą porciją chemijos. Gaila, bet nei daktarė chemikė, nei slaugė, nei šeimos gydytoja apie tai net neužsiminė, tik liepė vartoti daug skysčių. O ką daryti, jei jų nepriima organizmas?Gerai, kad kartais pačiam ateina tokių minčių.
Ne veltui po pirmojo sulašinimo savaitę galvoje sklandė apgailestavimas, kad be reikalo pradėjau tokią gydymosi procedūrą.
Atrodė, buvau lyg ir sveika, o čia vaistai sukelia tokią būseną, kad... Jaunesniems gal lengviau, o man vis tik 60 metų, sunkiau atlaikyti tokias procedūras.
Pasibaigus chemoterapijai, grįžau prie liaudiškų priemonių. Šiuo metu gaminu ir vartoju ugniažolės raugą. Taip pat naudoju dėmėtąją maudą. Ar tai tikroji mauda, nežinau, nes ne pati gaminau, o pirkau pagamintą. Vartoju ir išrašomus hormoninius vaistus.
Štai tokia mano patirtis, gal ji kam nors bus naudinga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
