Tačiau man, gyvenančiam Lietuvoje, kol kas dar nesiruošiančiam emigruoti, blaiviai mąstančiam, dirbančiam, taupančiam, tačiau norinčiam retsykiais sau leisti šiek tiek daugiau, apsilankymas naujai atidarytoje kavinėje Vilniuje, Subačiaus g. 28, buvo kažkas neįtikėtino. Ten atsitiktinai užsukau pažiūrėti Pasaulio futbolo čempionato finalo rungtynių.
Sekmadienį, po ilgos kelionės per visą Lietuvą iš tėviškės Žemaitijoje kartu su savo drauge ir vienu pakeleiviu nespėjome sugrįžti į Vilnių laiku, kad galėtume pažiūrėti Pasaulio futbolo čempionato finalinių rungtynių nuo pat pradžios. Vienas bendrakeleivis dar kelionės metu susiskambino su Vilniuje esančiais draugais, kurie pasakė, kad centre, vienos kavinės terasoje yra ekranas, per kurį transliuojamos varžybos. Ta terasa – ant Barbakano kalno.
Kadangi jau buvo prasidėjęs antrasis varžybų kėlinys, nė negalvodami pasistatėme automobilį kalno papėdėje ir užlipome ten, kur iš tolo švietė ekranas ir iš kur sklido aiškus komentatoriaus balsas. Ieškoti kitos vietos žiūrėti transliaciją tiesiog nebuvo laiko.
Vieta, į kurią atėjome, vadinasi „Subačiaus 28 Terasa“. Ji iš pradžių pasirodė jauki, žmonių buvo pakankamai, matėsi neblogas Vilniaus senamiesčio vaizdas. Tačiau ne peizažo žiūrėti atėjome. Atsisėdome pačiame terasos gale, kur buvo laisvų vietų. Pabandėme įsijausti į ekrane rodomą mūšį dėl čempionato taurės. Kadangi jau esame kažkokioje terasoje-kavinėje-bare, reikėtų kažką nusipirkti atsigerti ar suvalgyti. Po dešimties minučių padavėja atnešė meniu.
Pats meniu – tai kartono lapas, perlenktas pusiau, aplamdytais galais. Tai nė kiek nepriminė prabangios viešojo maitinimo vietos.
Tačiau jį pravėrus... Sūdyto ir anglies dvideginio prisotinto mineralinio vandens skonio alaus–birzgalo „Carlsberg“ pusės litro talpos bokalas įkainotas 12 Lt. Šalia puikavosi ir kitas saldintas aromatizuotas alaus gaminys „Grimbergen“. Jo kaina buvo tokia pati – 12 Lt. Ir tai buvo visas alaus pasirinkimas.
Tiesa, alaus nė neketinau gerti, man dar reikėjo parvažiuoti automobiliu iki namų. Tiesiog permečiau akimis kainas. Dėl įdomumo.
Akys ėmė slinkti kavos meniu link – jau artėjo vidurnaktis, o futbolo transliacijos – dar beveik valanda. Mane „pasitiko“ 8 Lt kainuojantis espreso kavos puodelis. Toliau – 10, 12,16 ir daugiau litų kainuojantys kavos gėrimai – balinta kava, kapučinas, latė...
Gerai apsižiūrėjau, ką valgo ar geria žmonės, sėdintys prie gretimų stalelių. Netoliese buvusi pora dalinosi vienu bokalu alaus, kiti pusantros valandos gėrė arbatos puodelį, kažkas sėdėjo tuščiomis – galbūt laukė, kol prieis padavėja.
Pagaliau ir prie mūsų priėjo padavėja.
– Mums du puodelius vaisinės arbatos, – pasakiau.
Tuo pačiu paklausiau, ar yra galimybė atsiskaityti kortele – mat grynaisiais teturėjau kelis litus (esu įpratęs atsiskaitinėti kortele). Deja, tokios galimybės šioje vietoje nėra.
Paklausus, kur čia artimiausias bankomatas, padavėja ranka parodė kažkur į tą pusę mums už nugaros, palypėjus nuo kalno, senamiestyje. Nei meniu, nei ant stalų, nei dar kur nors įspėjimo bei atsiprašymo už nepatogumus, jog banko kortelėmis atsiskaityti negalima, nebuvo. Mūsų bendrakeleivis sutiko mums paskolinti 10 litų, kad nereikėtų eiti ieškoti bankomato.
Užsisakėme, laukėme. Atnešė du nedidelius puodelius karšto vandens. Ant lėkštutės – po pakelį vaisinės, bene pačios pigiausios – „Lipton“ – arbatos. Jos kaina šioje terasoje – 6 litai. Tiesa, vieno puodelio lėkštutė jau buvo pilna vandens, nes padavėja nešdama dalį vandens išpylė. Įmerkus arbatos pakelį į vandenį puodelyje, griebėme šaukštelius ir jau sukome ratus maišydami gėrimą. Be cukraus. Nes jo nei atnešė, nei pasiūlė. O nurūko tolyn ir sukiojosi kažkur tarp žmonių prie ekrano.
Nei aš, nei mano draugė tos arbatos labai netroškome. Tiesiog tai buvo tarsi mokestis už galimybę pažiūrėti futbolą. Nors už tokią arbatos kainą – ne tik rudojo cukraus turėtų pasiūlyti, bet ir pasiteirauti, ar nenorėtume arbatos pagardinti medumi.
Baigėsi antrasis futbolo varžybų kėlinys. Bendrakeleivis su savo draugais pakilo iš savo vietų, susimokėjo prabangią sumą už savo paprastą gėrimą ir išėjo žiūrėti futbolo kitur. Visai šalia, prie Nacionalinės filharmonijos. Ten, kur galima nusipirkti tikro alaus ir užkandžių už tuos pačius 12 litų. Tiek, kiek „Subačiaus 28 terasoje“ kainuoja vienas bokalas birzgalo. Ir ekranas ten toks pat, ir kiemelis jaukus, ir vėjas nepučia, ir gražus fontanas jaukiai purškia.
Išgėrėme savo arbatą. Baigėsi futbolo varžybos. Tiek aš, tiek mano mergina užsinorėjome į tualetą. Sunku būtų buvę kentėti, kai iki namų – dar apie 20 minučių kelio. Pirmoji nuėjo mergina. Tualetas įrengtas buvusiame bunkeryje. Nusileidę mediniais laikinais laiptais ir praėję dvejas milžiniškas šarvuotas senovines duris, patekome į erdvę, kurioje ant grindų telkšojo vanduo. Toje pačioje patalpoje – ir raudonai apšviestas baras, ten kokteilius plaka barmenai, groja šokių muzika. Priešais barą – vyrų ir moterų tualeto durys.
Mano mergina, išėjusi iš tualeto, negalėjo patikėti – nuleidus vandenį, šis pakyla ir veržiasi pro unitazo kraštus. Pats nemačiau – moterų tualete nebuvau. Vyrų tualete santechninių problemų nebuvo. Tačiau aišku, kad visas tas vanduo ant grindų – turbūt, iš to užsikimšusio klozeto moterų tualete.
Išėjome lauk ir išvažiavome namo. Tik likau nesupratęs keleto dalykų, žinant, kad nuo 2015 metų vidutinis Lietuvos gyventojas uždirbs vos 500-600 eurų.
Negi lietuviai yra tokie turtingi, kad gali sau leisti mokėti už espreso kavos puodelį 8 litus (2,3 euro)? O už alų – 12 (apie 3,5 euro)? O gal čia kainos jau suapvalintos dėl artėjančio euro įvedimo? Abejoju. 8 litus kainavęs espresas greičiausiai bus suapvalintas iki bent 2,5 euro. O tai reiškia, kad nuo 2015 ten espresas kainuos beveik 9 litus.
Tokių kainų nėra nei Italijoje, nei Ispanijoje, nei Portugalijoje. Pavyzdžiui, nuostabiame Italijos kurorte Teracinoje ar sostinėje Romoje pasakiškai skanus espresas kainuoja 1,1 euro, Barselonoje ar Katalonijos kurorte Empuriabravoje – apie 1,5 euro, Algarvėje (Portugalija) – 1 eurą. Tik Brėmene ir Paryžiuje už espreso puodelį mokėjau 2 – 2,5 euro.
Tik tiek, kad tame pačiame Brėmene už 2,5 euro espreso galima gerti senovinio malūno viduje, Italijos kurorte – prisėdus lauko kavinėje po palmės šaka ir stebint raibuliuojančią bei spindinčią Viduržemio jūrą, Barselonoje – nuo kalno žvelgiant į Antoni Gaudi šedevrus.
Tad gal gana apsimetinėti turtingesniais net už vakariečius ir mokėti už puodelį espreso 8 litus ar už alaus bokalą 12 litų niekuo neypatingoje vietoje?
Taip, Vakarų Europoje alus kainuoja apie 5 eurus. Bet ne Vokietijoje. Brėmene jo kaina tokia pat kaip „Subačiaus 28 terasoje“ – 2-3 eurai.
Peršasi tik viena mintis – tokioje vietoje, kaip „Terasa Subačiaus 28“ gali lankytis nebent tik „auksinis jaunimėlis“, aptekęs nežinia iš kur gautais pinigais ir vaidinantis, neva yra tikras europietis-vakarietis. Paprastam, dirbančiam ir sąžiningam lietuviui ten kojos kelti nėra ko. Nes vargu, ar ką įpirks. O ir turtuolių, rodos, tiek nėra, kad išlaikytų tokią europietišką vietą.
Tad jei kainos yra tik už gražų vaizdą į Vilniaus senamiestį, tai atleiskit, Barselonoje, Paryžiuje ar Teracinoje vaizdas, patys suprantate, daug gražesnis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
