Pati, nors esu dar jauna ir savo vaikų neturiu, tikrai nepriklausau vaikų nekenčiantiems. Labai myliu savo sūnėnus ir dukterėčias, mielai su jais leidžiu laiką, bet po to, ką beveik kasdien stebiu darbe, vakarais kyla noras tiesiog rėkti.
Norite konkrečių erzinančio elgesio ir tėvų abejingumo pavyzdžių? Galėčiau rašyti ir rašyti, bet apsistosiu ties keliais, labiausiai erzinančiais ir nesuprantamais.
Pirmasis: tai buvo dar pavasarį, kada šlapia, bjauru ir ant grindų lankytojai palieka purvinus pėdsakus. Sukinėtis su skudurais tarp stalų negalima, kad negadintume pietaujantiems apetito.
Buvo pietų laikas, savaitgalis, žmonių srautai gana dideli, prisirinko beveik pilna salė. Prie mano aptarnaujamo staliuko įsitaisė šeima su dviem maždaug trejų-ketverių metų berniukais. Nors „įsitaisė“ – netiksliai pasakyta: tėvai susėdo, mama įlindo į savo telefoną, tėvas taip pat, o vaikai pradėjo lakstyti tarp stalų po visą salę. Mes jau esame pripratę prie tokio vaikų elgesio, todėl stengiausi nekreipti dėmesio į visa gerkle rėkaujančius ir aplink kitų žmonių staliukus lakstančius berniukus (nors tai ir nesaugu, jei vaikas atsitrenktų į padavėją, kada ji neša, pavyzdžiui, karštą patiekalą).
Aiškiai buvo matyti, kad jie trukdo kitiems lankytojams. Galų gale viskas baigėsi labai negražiai – vienas berniukų kažkaip užsikabino drabužių saga už pagyvenusios moters šaliko, kabančio ant kėdės, nutempė jį paskui save ir, žinoma, išvoliojo po purvinas grindis. Ta moteris triukšmo tikrai nekėlė, sakyčiau, pasirodė labai oriai ir korektiškai – tyliai priėjusi paprašė mamytės sudrausminti savo išdykėlius.
O tada prasidėjo! Kai mama išsižiojo, buvo galima aiškiai suprasti, kad savo vaikų kaltės ji neįžvelgia. Pakėlusi balsą, visa net išraudonavusi mama tiesiog aprėkė priėjusią išsiaiškinti moteriškę. Pagrindinė mamos išsakyta mintis buvo tokia: mano vaikai čia ateina ne sėdėti, jie judrūs berniukai ir jiems reikia išsikrauti, ji nekalta, kad šioje picerijoje taip lėtai aptarnauja, o šalikus reikia kabinti ne ant kėdės atlošų.
Man iki šiol gaila tos pagyvenusios moters. Ji nekėlė skandalo, nieko neaiškino įsiaudrinusiai supermamytei, tiesiog apsisuko, ir jos su drauge išėjo taip ir nepapietavusios. O supermamytė laiminga vėl įlindo į savo telefoną.
Antrasis atvejis buvo visai nesenai. Šį kartą mergaitė buvo vien tik su mama. Abi prisėdo, mergaitė iškart pradėjo zysti, o paskui jau žviegti. Kiekvieną kartą, kai mama pabandydavo ją nors kiek tyliai apraminti, mergaitė tiesiog dėdavo delnu mamai per veidą ir, patikėkit, dėdavo stipriai.
Galite sakyti, ką tik norite, tik, manau, kad vos iš kūdikystės išaugę vaikai jau puikiai suvokia, kad kitam žmogui taip pat skauda, o ta mergytė būtent ir stengėsi suduoti mamai kuo smarkiau, kad išlietų savo isteriją. Nutilo tik tada, kai mama nupirko jai didelę stiklinę kolos (ko savo vaikui tikrai nepirkčiau ir dar tokio kiekio). Gavusi gėrimą mergaitė neapsiramino, pusę nugėrė, o kitą pusę šiaudeliu išgleiziojo po visą stalą. Kai mama pabandė atimti šiaudelį, vėl gavo per veidą.
Nors nelabai turėjau laiko stebėti tą porelę, žvilgsnis nori nenori vis nukrypdavo į tą pusę, nes negalėjau atsistebėti tos mamos kantrybe, ar, atleiskite, tiesiog kvailumu. Juk, gerai pagalvojus, jei mergaitė, kuriai kokie penkeri metukai, muša motiną per veidą kiekvieną kartą, kai jai kas nors nepatinka ir lieka nenubausta, tai kas iš jos bus kai užaugs? Padegs namus, jei jos neišleis pasilinksminti su draugais?
Paskutinis atvejis, apie kurį norėčiau parašyti plačiau, yra pats nemaloniausias. Galbūt todėl, kad buvo skaudžiai ir tikrai nepelnytai įžeista mano kolegė, o gal dėl to, jog su šiuolaikiniais auklėjimo metodais ir tėvų požiūriu greit tokie paprasti darbai kaip darbas kavinėje taps ne tik sunkus, bet ir psichologiškai žalingas.
Šį kartą šeima atėjo jau su paaugusiais vaikais, pagal amžių, spėju, jie tikrai ne pradinukai. Susėdo, pasiėmė meniu. Mano kolegė yra labai malonus ir geras žmogus, tikra kompanijos siela. Visi ją mėgsta ir gerbia. Mergina yra šiek tiek apvaloka, ir tai net suteikia jai tam tikro šarmo. Bet ji yra žavi ir tikrai neatrodo apsileidusi ar netvarkinga.
Kadangi ji turėjo aptarnauti tą staliuką, tai priėjo priimti užsakymų, o kai grįžo, atrodė nekaip, su ašaromis akyse. Kai paklausiau, kas atsitiko, paprašė perimti jos užsakymą – prie to staliuko ji grįžti nenorėjo. Labai nustebau, tokio dalyko dar nepasitaikė. Mums tenka kartais susidurti su nemaloniu išgėrusių klientų elgesiu, bet čia gi tik šeima su vaikais...
Kai nuėjau priimti užsakymo, man vos bloknotas iš rankų neiškrito. Vaikiščias, kuriam dar pienas nuo lūpų nenudžiuvo, tiesiai šviesiai per visą piceriją užbaubė: „O, pagaliau pas mus atėjo seksulka, o ne ta stora karvė!“
Mama tik nusišypsojo ir viskas. Jokios pastabos, jokio pokalbio apie elementarią pagarbą ir mandagumą. Kiekvieną kartą, kai mano kolegė eidavo pro šalį, iš to staliuko pusės sklisdavo garsios šlykščios pastabos. Nors mūsų picerija laikosi principo – klientas visada teisus, net jei jis tikra kiaulė, kilo noras paklausti ramiausiai valgančios, visai nelieknos mamytės, kodėl jos sūnus toks nesubrendęs.
Jei vaikas būtų mažesnis, gal nesistebėčiau. Gerai žinau, kad iki tam tikro amžiaus vaikai yra gana tiesmuki ir tikrai ne iš piktos valios. Bet šitas berniukas jau turi suvokti kas sakytina, o kas gali įžeisti! Ką tas berniukas pasakė kolegei, aš neklausiau, buvo ir taip aišku, kad nieko malonaus. Skaudžiausia buvo tai, kad mama, tėvas ir vyresnė paauglė sesuo ramiausiai sau juokėsi iš tų šlykščių ir įžeidžiančių kalbų, jiems atrodė viskas kaip nemokamas spektaklis.
Yra buvę ir kitokių nemalonių atvejų: vaikai išmėtė per visą salę sugniaužytas servetėles, išdrabstydavo maistą po stalu ir ant stalo. Apie triukšmą ir nepagarbą kitiems, norintiems praleisti laiką picerijoje bei pavalgyti, aš net nekalbu. Kai ateina vyresni, jau paaugliai, švaistosi tokiais keiksmais, net ausys raitosi.
Beje, mažesni nuo jų neatsilieka. Esu girdėjusi, kaip dvyniai, atrodantys kaip angelėliai, visą laiką save vadino „pydarais“ , o tėvai į tai nekreipė nei mažiausio dėmesio. Tėvai apskritai į nieką nekreipia dėmesio.
Kada dirbi viešoje vietoje, kur visi lyg ant delno, galima pastebėti vieną dalyką – vaikams dabar beveik viskas leidžiama. Nesuprantu, ar tėvai būna tiek pavargę, ar atbukę, ar laikosi principo „mano vaikas karalius ir jam visada ir viskas galima“?
Jau pradedu bijoti to, kas bus iš šitų mažų karaliukų dar po keleto metų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
