Pasakysiu tiesiai – dėl vaikų pasitraukimo iš gyvenimo kalčiausi tėvai. Panagrinėkime kad ir jaunosios šilutiškės atvejį. Mama net 3 kartus ištekėjusi, pagimdžiusi 5 vaikus ir, drįsčiau teigti, kad ji labiau rūpinosi savo gyvenimu, o kaip ir kuo gyvena jos vaikai, tai jau visai nesvarbu.
Kaimo, o ir miestelių, kartais ir didmiesčių tėvų pagrindinė, jiems suprantama pareiga – svarbiausia, kad vaikas būtų sotus ir aprengtas. Galiu pasakyti iš savo patirties. Kai man buvo 14 ar net 18 metų, tėvams jokia nuotaikų kaita nerūpėjo. Kartais net atvirkščiai. Kaip viename interviu sakė Beata Tiškevič-Hasanova, tėvai užimdavo besityčiojančių pozicijas.
Jie liepdavo „būti kaip visi“, „niekur niekuo neišsiskirti“ ir „jokių meilių“. O jeigu netyčia pamatydavo, kad dėl kažko esi susikrimtęs ir nelaimingas, tuoj pat pratrūkdavo: dar tavo jausmai... Ateis laikas, va tada ir bus meilė (suprask, mylėk ir iškart tekėk). Ir dar pridurdavo: mes paklausėme tėvų ir anksti „apsiženijome“, ir ką – gražiai pragyvenome KAIP IR VISI.
Štai toks pamokslas iškart gali nužudyti įsimylėjusį ir ieškantį patarimo, kaip elgtis, kaip išgyventi, paauglį. Nes jaunam žmogui kiekvienas įsimylėjimas atrodo paskutinis, kiekviena nesėkmė tolygi pasaulio pabaigai...
Mano vaikystė ir paauglystė tikrai buvo gera. Nepatyriau jokių patyčių, buvau klasės siela, turėjau daug draugų, buvau labai jausminga, dažnai įsimylėdavau, dažnai nusivildavau, bet niekada negalėjau savo išgyvenimais pasidalinti su tėvais. Ir nors tai buvo ganėtinai seniai, manau, kad tokioj Šilutėj ar kitame Lietuvos miestelyje ar kaime, tėvai mąsto taip pat, kaip anuomet mastė mano tėvai.
Jie elgiasi su savo vaikais lygiai taip, kaip su jais bendravo jų tėvai. Jokių pokyčių, jokio progreso: ar tai buvo XX a. ar XXI a. Kaimo žmonių tamsumas kartais užmuša. Kai bandai juos pakalbinti vaikų auklėjimo tema, jie net nesupranta, kad vaiką galima ne tik barti, bausti, bet būtina jį išklausyti. Jų supratimu, jeigu vaikas pavalgęs, aprengtas, turi visus mokyklos reikmenis ir klasės auklėtojas neturi pastabų, tai ko jam daugiau reikia. O kas jo dūšelėj dedasi, čia jiems visai nesvarbu.
Jeigu artimai bendrautų su savo vaiku, žinotų, kas su juo dedasi, kas jam patinka, kas jį skriaudžia ar ignoruoja. Sakysite, tėvai neturi laiko tiek daug dėmesio skirti vaikams? O kasdien lankyti nusižudžiusio vaiko kapus laiko atras?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
