Aš esu mokytoja, dirbu dešimtus metus ir vienintelės emocijos, vienintelis jausmas ir mintis, kirbanti manyje, dabar yra „Viešpatie, kaip aš jūsų visų nekenčiu!“
Nežinau, kuris lašas perpildė kantrybės taurę? Mokiniai, vienas po kito viešai virkaujantys internete, kaip jiems sunku sėdėti pamokose? Būtent – sėdėti, nes mokytis ir ugdytis jie visiškai nenori. Apskritai nenori daryti visiškai nieko. Geriausia pamoka ta, kurioje nereikia nė piršto pajudinti, mylimiausi mokytojai tie, kurie nieko nereikalauja.
O gal paskutiniu lašu tapo mokyklos administracija, verčianti mums ant pečių vieną absurdišką nurodymą po kito? Na, čia galiu suprasti – ir jiems tuos nurodymus nuleidžia „iš viršaus“, per daug nesigilindami.
O gal paskutiniu lašu, perpildžiusiu kantrybės taurę tapo vieno naivaus auklėtinio prisipažinimas: „Aš tai labiausiai nenorėčiau būti mokytoju. Žinokit, mokytoju būti tai ne lygis.“ Kažkodėl tądien važiavau į namus per lietaus merkiamą gimtąjį miestelį ir galvoje viena juoda mintis vijo kitą. Staiga supratau. Aš, ko gero, taip pat daugiau nenoriu būti mokytoja.
Amžina mokytojos kaltė
Staiga supratau, kaip aš nekenčiu šitos sistemos, kurioje gyveni ir dirbi suvokdama, kad esi pati žemiausia grandis. Būtybė, neturinti balso teisės, teisės į orumą, o ir jokių teisių apskritai. Kartais net neturinti teisės jaustis žmogumi. Kaip aš nekenčiu to keliaklupsčiavimo mokinių tėvams ir amžinos mokytojo kaltės. Pavargau jaustis kalta, kad nesugebu persiplėšti tarp visų užkraunamų darbų, iš kurių pusė – niekam nereikalingų popierių rašinėjimas.
Kad nesugebu per pamoką apšokinėti kiekvieno – ir turinčio specialiųjų poreikių, ir neturinčio. Pavargau klausytis ir skaityti spaudoje, koks lengvas ir nuostabus bei puikiai apmokamas yra mano darbas. Pavargau teisintis dėl 3 mėnesių atostogų, kurių neturėjau ir neturėsiu.
Pavargau klausytis ir skaityti, kaip mes, mokytojai, esame kalti dėl prasto mokinių lankomumo, dėl menko pažangumo ar motyvacijos, dėl elgesio kultūros... Kyla noras atsiprašyti, kad apskritai alsuoju.
Kaip nekenčiu mokinių tėvų, kurie nesugeba ateiti nei į susirinkimus, nei į renginius, o atėję tuoj pat pradeda draskyti vienas kitam akis ir aiškintis savo vaikų tarpusavio santykius. Paskui išsiskirsto, taip ir nesuradę bendros kalbos, tik sugebėję priminti vienas kitam visas jaunystės nuodėmes.
Nekenčiu ir tėvų, nesugebančių prasiblaivyti, nors kartkartėmis pasidomėti savo vaikais. Suskumbančių į mokyklą tik tada, kai kyla muštynės ar įvyksta kas nors baisaus ir nėra jokios kitos išeities. Negaliu pakęsti, kai tvoksdami į veidą pagirių kvapu, tokie tėvai kaltina visus ir viską, o ypač mokytojus. Tik niekada neįžvelgia savo kaltės.
Mokytojas turi dirbti iš idėjos?
Kaip aš nekenčiu perpildytų klasių, kuriose neįmanoma nei šnekėti, nei susišnekėti. Ir amžino taupymo, taupymo ir dar kartą taupymo vajaus. Būtent šio taupymo, o ne rūpesčio vaikų gerove vedini, ministerijos darbuotojai nutarė integruoti specialiųjų poreikių vaikus į paprastas klases. Ir ką gi?
Kenčiame visi: vaikai nuo nevaldomų bendraamžių, mokytojai nuo užgauliojimų ir bandymų kažkaip susitvarkyti su nuolatos trukdančiais, nemotyvuotais vaikais. Mokytojo padėjėjai yra, bet jie nesugeba persiplėšti ir dirbti keliose ar net keliolikoje klasių tuo pat metu. Kaip pavargau dirbti, nė akimirkos nesijausdama saugi.
Jau seniai nustojau skaičiuoti, kiek pinigų per mėnesį ar per metus išleidžiu mokymo priemonėms. Popierius, pieštukai, markeriai, klijai, žirklės, spalvoti pieštukai, kopijavimo paslaugos... Viskas, ko reikia, kad pamokoje ir man, ir vaikams būtų smagu – tai mano ir tik mano reikalas. Mokykla tam neskiria nė cento.
Pavargau gauti grašius ir jaustis kalta, kad man apskritai mokamas atlyginimas, tegul ir nesuteikiantis galimybės išsikapanoti iš skurdo ir gyventi oriai. Pavargau nuo visuomenės bei politikų požiūrio: jei esi mokytojas, esi valstybės išlaikytinis. Turi dirbti vien tik iš idėjos. Ta idėja apsirengti bei išmaitinti savo vaiką.
Daugiau negaliu žiūrėti į purvą ant pedagogų galvų liejančius politikus. O taip, jie mokytojus prisimena ir pamini geru žodžiu. Bet tik prieš rinkimus. Tada visos mokyklos virsta vietinių partijų rinkiminėmis tribūnomis. Tada mes išsyk tampame geri ir labai svarbūs. Keletą mėnesių per 4 metus mokytojai vadinami pažibomis ir šviesos nešėjais.
O vos rinkimams pasibaigus vėl virstame našta savivaldybei ir valstybei. Nesigėdijama mums apie tai priminti.
Priėmė kardinalų sprendimą
Vienintelis šviesos spindulys buvo vaikai. Tai jų šypsenos, juokas ir nuoširdumas padėdavo ištverti pačius sunkiausius išbandymus. Tačiau dabar tokių vaikų vis mažiau ir mažiau. Požiūrį į mokytoją, kaip gerbtiną asmenį, jau seniai pakeitė atsainumas ir panieka. Ne sykį esu girdėjusi – džiaukitės, kad apskritai sėdime jūsų pamokose, nes už mus jūs gaunate pinigus.
Nekenčiu visų tų tikrintojų pertikrintojų. Pernai patyrėme didį džiaugsmą, vadinamą „Išoriniu auditu“. Nors teigiama, kad tai organizacija, turinti pagelbėti mokytojams ir mokykloms geriau funkcionuoti, turiu pasakyti – visa tai vienas didelis šnipštas. Prieš patikrinimą patyrėm daugybę streso.
Atvažiavo, visur šniukštinėjo, sukėlė dar daugiau streso, susišlavė nemenkus (oi, kokius nemenkus) pinigus ir išvažiavo, pateikę niekines išvadas. Lygiai tokias pat, kokias pateikia apie kitas dešimtis patikrintų mokyklų. O tikrojo mokyklos veido ir tikrojo jos gyvenimo negavo nei pauostyti, nei pajusti.
Pavargau. Tiesiog pavargau. Manau, šie metai mokykloje bus tikrai paskutiniai. Ką aš darysiu, kaip gyvensiu toliau, dar nesugalvojau, bet manau, blogiau nebus.
Mokinių pasiilgsiu. Pasiilgsiu darbo, kurį labai mylėjau. Bet daugiau negaliu dirbti ten, kur meilė pamažu virsta tylia neapykanta.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
