Pradėjome tvarkytis bendrus namus. Jis turi darbą Lietuvoje, aš – užsienyje, todėl reikia suprasti, kad mūsų uždarbis skiriasi mažiausiai tris kartus. Tai reiškia, kad tiek pat skiriasi ir tai, kiek abu investuojame į namus. Taip, kol aš būnu ne Lietuvoje, jis namuose atlieka įvairius darbus. Bet tai logiška, nes pagal darbo pobūdį jis dirba tik 8-9 paras per mėnesį. Kaip ir viskas būtų gerai. Bet tik šiuo klausimu...
Baisiausia, kad nei jo vaikai, nei tėvai manęs nepriėmė kaip žmogaus nuo pat pirmos dienos. Kišasi visur, kur tik yra įmanoma. Tiek jo vaikai iš pirmosios santuokos, tiek tėvai turi beprotišką įtaką mano vyro gyvenimui, nuomonei, net elgesiui su manimi. Yra ir dar kitų dalykų, apie kuriuos tiesiog nesinori kalbėti. O jis...
O jis tiesiog tyli. Jis nori būti tarsi neutralus, visiems geras, nors ne kartą ir ne du yra, taip sakant, gavęs nuo jų peilį po mentimi.
Turėjome keletą kreditukų, kad galėtume naudotis mums reikalingais daiktais. Galvojau, po truputį išsimokėsime ir viskas bus gerai, o iš mano uždirbtų pinigėliu tikrai sparčiai tvarkėmės namus. Ir štai vieną dieną vyras tiesiog pareiškė, kad jis vienas uždirba, kad jis vienas viską daro ir pan.
Taip vos ne kasdien sako ir jo gimdytojai, ir jo vaikai. Žinote, kaip pasijutau? Net nemoku nupasakoti. Yra daugybė smulkmenų, kurios labai reikšmingos, tačiau nesinori į jas veltis. Bet kaip reikia toliau gyventi? Kaip reikia pasitikėti šalia esančiu žmogumi, kuris per vieną sekundę sugriovė viską, kas dar buvo šiaip ne taip pakenčiama?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
