Ketvirtadienį feisbuke pradėjo plisti skundai dėl alkoholio vartojimo prie vaikų. Žmonės piktinosi, negi vairuoti su 0,04 promilės galima, o vaikų su tiek daboti jau ne? Negi per Naujus metus negalima bus normaliai išgert šampano?
Šventę švęst!
Stebėjosi ir pyko ne marozai, kurie kaip ir turėtų už ką – keičiasi visa kasdienybė. Stebėjosi ir pyko jaunos, gražios moterys, mažiukų mamos. Ir vyresnės, gal jau močiutės. Ir dailūs, iš pažiūros rimti vyrai. Visi tie žmonės, kurių tikėtumeisi prie vaikų ir taip negurkšnojant.
Guluosi ant menčių prieš jų sukilimą. Pamačius, kokia pasipiktinimo banga dėl negalėjimo išgerti taško tėvus, man kyla klausimas – tai ką jūs prie tų vaikų darot?! Ko jūs norėtumėt?
Variantai. Pasikviesti kompaniją į tą patį Naujaką ir sėdėt prie buteliais linguojančio stalo, kol vaikai žaidžia po eglute. Ar penktadienio vakarą nueit pas draugus – vaiko nėr kur palikt, tegu, imam kartu – ir po savaitės darbų atsipalaiduoti prie bajeriuko ir sidriuko.
Vakare romantiškai išgerti vyno taurę, dvi, kol kleckai migdosi. O gal pasiimti juos į tetos Zitos gimtadienį, į kurį atvykus dėdė Pranas jau smigęs ant stalo, o jaunesni dar tik įsijaučia. Atsakykit sąžiningai: ar išvardytos situacijos – tinkama aplinka vaikams?
Bujoja tokia dviveidystė. Kai darželyje paprašo susimokėti už spektaklį, tai mamytėms artistų lygis atrodo per žemas jų kultūringų vaikučių akims. Bet kai pačių paprašo padėti šampę į šoną, kad adekvačiai galėtų būt su vaiku – skandalas.
Ilgitės praeities?
Nieko nesakau, seniau toks gyvenimas buvo norma. Atsimenu, kaip vaikystėje pas tėvus po renginio užeidavo draugai, tėvas ištraukdavo brendį, visi suaugę padarydavo po kelis stikliukus. Tėvas atšildavo jau po pirmo, pasidarydavo draugiškesnis. Mes, vaikai, laukdavom – jei daugiau paims, tai gal ir monetų atiduos iš piniginės.
Visada įsitempusi ir nervinga mamka atsipalaiduodavo, nebelakstydavo keliu virtuvė-svetainė kaip vejama, o prisėsdavo prie draugutės, plepėdavo. Tą vakarą niekas nekišdavo avižinės košės ar trintų brokolių – sakydavo: „Imkit patys, vaikai, ką norit valgyti, pilnas šaldytuvas.“
Kaip mes tada džiūgaudavom! Naujuosius irgi atsimenu smagiai. Petardos, tėvų bendradarbiai ar mūsų kaimynai, tamsoje statomas sniego senis ir vidurnaktį iš tėvų puoduko palaižytas šampanas.
Atrodo, kas čia tokio, bet ar tikrai? Prisiminimai lyg ir jaukūs, bet turi salsvą poskonį. Todėl, kad kitą rytą tėvas vėl būdavo nešnekus. Mama dar nervingesnė – skaudančia galva nebus daug kitiems pakantumo. Vėl prasidėdavo reikalai, įtampa, brokoliai – na, kasdienybė.
Esu tikra, kad jie niekada per šventes nebuvo išgėrę tiek, jog nebūtų galėję mumis pasirūpinti. Pora stikliukų galvos tiek nesusuka. Jeigu būtų degęs namas – jie būtų mus pirmus gelbėję. Jei būtume kuris susižeidęs – visi svečiai mikliai būtų ištromboninti namo, o tėvai taksiukais lėktų į priimamąjį. Todėl sakau visiems tiems, kurie stebisi, kad taurę išgėrę tėvai jau laikomi neįgaliais pasirūpinti vaiku – ne tik apie gebėjimą pasirūpinti kalba.
Žmogus, kuris visą savaitę dirba „iki savaitgalio atsipalaidavimo“ arba laukia švenčių siautulio, išgėręs pasikeičia. Jo bendravimas suminkštėja, įtampa nurimsta. Paprastų dienų metu jis nebemoka būti tiek švelnus aplinkai, kiek geba būti išgėręs. Ar tikrai norit to mokyti savo vaikus? Kad jei gausi šventinių burbuliukų, būsi jiems meilesnis ir linksmesnis?
Aš alkoholį vartoju. Nieko blogo jame iš principo nematau. Bet reikia skirti aplinkas. Niekada jo nevartoju namie, niekada prie vaikų. Jeigu noriu „paošti“, vaikučius palieku su jų tėčiu, o pati einu pasišokti su draugėmis. Jeigu jų tėtis nori su bendradarbiais išvykti į miškus, pasistatyti palapinę ir joje penkiese atsidaryti butelį – vaikučius saugau aš. Bet tas nevyksta dažnai! Daugių daugiausia kartą per pusę metų, paprastai kartą per metus.
Dėl Naujųjų irgi paprasta. Jeigu švenčiame juos namie ar svečiuose su vaikais – negeriame arba taurę išgeria tik kuris vienas iš mūsų. Jeigu vaikai švenčia pas senelius, galime pasilinksminti ir kitaip, suaugusiųjų šventėje.
Bendrų balių su vaikais laikai praėjo. Praėjo ir septynmečių paleidimas į mokyklą: „Eikit, eikit vieni, kas jau čia nutiks, vos pusvalandis kelio.“ Praėjo auklėjimas diržu.
Kuo labiau ilgitės tų praėjusių laikų atributų, tuo juokingiau atrodote. Įsigilinkit į savo pagrindinę frazę: „Tai ką, jau net taurės prie vaikų negalima išgerti?!“
Negalima. Kai jie svečiuosis pas senelius – prašom. O jeigu jums taip sunku išlaukti kelis mėnesius, kol vakarą leisite be mažylių, gerai pagalvokite – gal tai rodo problemą?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
