Vaikystėje labai patiko pasaka apie pagranduką, bet nepatiko darželinė manų košė su gumulais, kurią liepdavo valgyti auklėtoja. Pagrandukas pabėgo iš močiutės namų, aš pabėgau iš auklėtojos darželio. Auklėtoja nepagavo, milicininkas nepagavo ir mamytė nepagavo, nes aš tik man vienam žinomais takeliais nudrožiau į mamytės darbovietę, Ievos Simonaitytės biblioteką.
Tada nei mobiliųjų, nei paprastų telefonų neturėjome, tad kol susigaudė, aš ramiai triauškinau saldainius ir varčiau knygutes. Netrukus po to įvykio tą darželį uždarė, o aš iškeliavau į mokyklą.
Patekdavo į visus spektaklius
Mokykloje užkramtęs grafito iš pieštuko ir įsitrynęs pažastį druska nuoširdžiai vaidindavau mirštantį ligonį, deja. Mano gyvenimo režisieriai mamytė ir tėvelis buvo patyrę ir, kaip Konstantinas Stanislavskis, riktelėję „netikiu!", įduodavo moksleivio krepšelį ir palydėdavo pro duris.
Su grafitu ir druska nepavyko, bet užtai puikiai pavyko keletą dienų įsijausti į „Ežiuko rūke“ vaidmenį. Išėjus iš namų, keliuką į mokyklą padengdavo toks tirštas rūkas, kad neberasdavau mokyklos. Paklaidžiojąs jame po pietų lyg niekur nieko pareidavau namo.
Neilgai trukus tvirta tėvelio ranka išsklaidė rūką ir parodė tiesų kelią, į laimę vedantį pro mokyklos duris. Tuo keliu žingsniavau, kol jis atvedė į šalia namų esantį Dramos teatrą. Klasės draugo teta dirbo rūbininke, tai jis pasikvietė mane jai padėti. Kaip nuėjau, taip ir likau ilgam laikui, nes labai patiko. Kas vakarą eidavau kaip į darbą. Sukabinęs paltus žiūrėdavau visus spektaklius.
Puikiai pamenu „Amžinai gyvi“, Vytautą Paukštę – Mažvydą, prietemoje dėliojantį iš raidžių žodį „Lietuva“. Daugiausia kartų žiūrėjau ir labiausiai į atmintį įstrigo „Barbora Radvilaitė“, nes vieno spektaklio metu širdyje blykstelėjo vaikiškos meilės ugnelė. Ne, ne Barborai. Ji buvo toli, scenoje.
Virpėjo meile vyresnei
Daugelis vyresnių klasių mergaičių buvo įsimylėjusios mano vyresnį brolį. Kai kurios, nesulaukusios jo dėmesio, kartais atkreipdavo dėmesį į mane. Pašnekindavo, paglostydavo, prašydavo perduoti raštelį. Ta vakarą kartu „Barborą Radvilaitę“ žiūrėjo viena iš „atstumtųjų“.
Ji švelniai įsikibo į parankę, glostė ranką, padėjo galvą ant peties, kažką šnekėjo. Sėdėjau sustingęs ir įsitempęs kaip alavinis kareivėlis, bet širdyje kažkas suspurdėjo ir supratau, kad vaikiškai įsimylėjau. Deja, baigėsi spektaklis, baigėsi jausmai. Dar nebuvau subrendęs rimtesniems santykiams su keleriais metais vyresne mergina.
Netrukus pradėjo vaidinti spektaklį „Durys pyška“. Tai buvo suaugusiesiems skirtas vaidinimas. Atlikęs pareigą rūbinėje, sėdėdavau pačiame viršuje, tolimiausiame kampe, ir įdėmiai stebėjau vaidinimą, tikėdamasi išvysti kažką tokio, ko nebuvau iki tol matęs. Iš tokio atstumo nemačiau ir nesupratau, kas ten tokio baisaus, kad prie afišų buvo prierašas, kad jis – suaugusiesiems. Kartą, kai salė buvo pustuštė, atsisėdau apačioje trečioje eilėje, per vidurį.
Nuogo vyro ir nuogos moters skulptūros, sukaltos iš lentelių, o Vytautas Paukštė viename epizode ištraukia iš skulptūros medinį vyro daiktelį ir netrukus jį vėl taikliai įstato į vietą. Nežinau, ar tai buvo pagal scenarijų, ar taip išėjo netyčia. Daugiau ten nieko suaugusiesiems nepastebėjau, bet už tai mane pastebėjo ir užkirto kelią į didžiąją sceną.
Vaidinant galima ir į akį gauti
Kitą dieną atėjus į „darbą“ mandagiai pasakė, kad eičiau pas mamą ir ji nupirktų bilietą į vaikišką vaidinimą. Neturėjo mama pinigų šiems reikalams, todėl užsirašiau į mokyklos dramos būrelį. Netrukus gavau nebylų vaidmenį. Artėjo Naujieji metai, tai vaidinau briedį, kuris tempia seneliui šalčiui autobusą, pilną prisėdusių miško žvėrelių.
Persistengiau. Kartoninis autobusas subyrėjo nepasiekęs tikslo, žvėrys išsilakstė, o „ autoįvykio“ metu vienai aktorei skaudžiai numindžiau kojas. Režisierė nesutriko. „Kam mums briedis su autobusu, jei mes turim savas kojas“, – tarė tvirtai, vaidinimas baigėsi, o aš su viltimi laukiau naujo vaidmens. Netrukus pasiūlė padaužos vaidmenį.
Sutikau net nemąstydamas, nes man tai buvo artimesnis ir suprantamesnis vaidmuo nei briedžio. Nežinau, kodėl režisierė (vyresnės klasės moksleivė) įsikalė į galvą – jei padauža, tai būtinai su mėlyne po akimi. Nebuvau turėjęs to aksesuaro iki to laiko, bet menas reikalauja aukų. Aktorė, kuriai numindžiau kojas, pasakė, kad reikia paimti auksiuką iš saldainio, baltų kalkių nuo lubų, truputį patrinti ir išeis mėlyna spalva. Nežinau, iš kur tokie receptai, bet režisierės nurodymu atkišau akį.
Ta nuskriaustoji aktorė, matyt, iš keršto taip patrynė, kad mėlynė tapo natūrali ir gana nemaža, bet už tai vaidinimas pavyko puikiai. Visiems labai patiko mano akis ir kad nors scenoje iš padaužos padarė teigiamą berniuką – pionierių.
Tiesa, po vaidinimo mokyklos vedėja padarė pastabą dėl mėlynės ir liepė ją tuoj pat nusiplauti. Kai įsitikino, kad ji natūrali, griežtai paklausė, nuo ko gavau į akį. Neišdaviau savo scenos kolegų. Pasakiau, kad žaidžiant ledo ritulį į akį pataikė „šaiba“. Nenoriai, bet patikėjo. Po sėkmingo pasirodymo mūsų režisierė subrendo ir pradėjo kalbėti apie rimtus kūrinius.
Man už parodytą tvirtumą pasiūlė Raskolnikovo vaidmenį iš Fiodoro Dostojevskio kūrinio „Nusikaltimas ir bausmė“. Ačiū, šimtą kartų ačiū.
Širdis šaukia dvasinio džiaugsmo
Kartą pabėgęs iš pamokų, kad niekas manęs mieste nepamatytų, sėdėjau „Švyturio“ kino teatre ir žiūrėjau filmą „Nusikaltimas ir bausmė". Nors aš nebuvau labai geras, bet kirviu mojuoti nenorėjau, todėl išėjau iš dramos būrelio. Kiek pamenu, mokytojų taryba neleido mokykloje statyti to „siaubiako“, bet manęs nebejaudino režisierės nesėkmės, nes atėjo tas laikas, kai pradėjo rūpėti kiti dalykai.
Prasidėjo tikras, nesuvaidintas gyvenimas. Linksmi draugai, pasisėdėjimai, armija, darbas, šeima, vaikai ir tik retais atvejais žmonos iniciatyva nueidavome pažiūrėti kokį nors spektaklį.
Kiek rimčiau kūnu ir siela prie bohemos pulso prigludau, kai vežiau į Avinjono festivalį vieno teatro dekoracijas (pasakojimą apie tai galite rasti čia), bet po to nauji rūpesčiai, gyvenimo iššūkiai neleido sugrįžti į vaikystėje pamėgtą teatro pasaulį. Nežinau, kaip kilo mintis pasidalinti dvidešimties metų senumo kelione į Avinjoną, bet tai sužadino poreikį papildyti nusekusį dvasinį šulinį.
Dabar, kai namas pastatytas, medis pasodintas, vaikai užauginti, galima daugiau laiko skirti dvasiniam džiaugsmui. Paprašiau žmonos, kad kai grįšiu iš komandiruotės, nupirktų bilietus į kokį nors spektaklį. Norėčiau nueiti į mažą teatrą, nes man atrodo, kad jame, kaip nesugadintame Lietuvos kaime, visi maloniai vienas kitam šypsosi ir iš toli nusiėmę kepures lyg seni pažįstami nuoširdžiai labinasi.
Pasiilgau tos viešumoje retai besutinkamos šiltos, ramios, draugiškos aplinkos ir maža ką, gal kaip „teatralui veteranui“ leis pastovėti prie portjeros ir atlikti vieną minimaliausių teatrinių vaidmenų – pasakyti vienintelę frazę: „Kušat podano“ (liet. „Valgyti paduota“).
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
