Daug skaičiau, daug žiūrėjau filmų apie tą laikmetį, šventas vietas, todėl galimybę jas aplankyti laikau kaip Dievo dovaną. Apie savo ir žmonos piligriminę kelionę rašiau, tai šį kartą apie paprastus, įprastus ir naujai patirtus pirmos kelionės į Egiptą įspūdžius.
Skrydžiu Vilnius – Šarm El Šeichas dabar nieko nenustebinsi. Didesnio susižavėjimo ir dėmesio sulauktų kelionė senu autobusu iš Palangos į Balbieriškį, kuri manau būtų sunkesnė ir truktų ilgiau nei kelionė iš Klaipėdos į Sinajaus pusiasalį.
Toliau viskas taip įprasta, kad nebekreipi dėmesio. Atskridom, pasitiko, suskaičiavo, susodino, nuvežė, pridavė, paskyrė kambarius ir ilsėkitės. Nieko naujo, kas užkliūtų – net kambarys įprastas, tik vaizdas per langą truputį kitoks.
Kaip minėjau, mes ne pirmi metai keliaujame, tai esame praėję „persiėdimų“ etapą, tai ieškome kitokio peno.
Be kelionės į Izraelį pasiėmėme dar dvi. Pasiplaukiojimą laivu gavome veltui, kaip kompensaciją už kelionių ir viešbučių keitimus, kitą – pažintinę kelionę po jauną, sparčiai besikuriantį kurortinį miestą.
Apie viešbučio aplinką, paplūdimį ką čia daug ir sakyti. Paplūdimio „smėlis“, aišku, ne Palangos, smulkus žvyriukas (manau atvežtinis), kuriuo galima drąsiai eiti basomis, bet drąsa baigiasi priėjus paplūdimio pabaigą ir peržengus suformuotą iš akmenų barjerą.
Toliau be maudymosi batelių geriau nebristi. Daug įvairaus dydžio ir aštrumo akmenų.
Pirmą dieną teko stebėti ir net sudalyvauti nedidelėje grynai rytietiškoje dramoje. Jaunas vyras ir jauna moteris (apsirengusi pagal rytietiškas tradicijas) ėjo nuo jūros. Vyras išdidžiai keletą žingsnių priekyje, moteris nuolankiai iš paskos. Vyras perlipo akmeninį barjerą ir net neatsisukdamas ėjo tolyn.
Moteris perlipdama suklupo, nulėkė batelis, skaudžiai trenkė koją į akmenį, suriko iš skausmo ir susiėmė už pėdos. Buvau už poros metrų, net nesuabejojęs prišokau, ištiesiau ranką, padėjau atsistoti ir padaviau nuskriejusį batelį.
Pirmą kartą gyvenime iš arti pamačiau tikros Rytų gražuolės akis, pilnas tokio nuoširdaus, nesumeluoto dėkingumo, kokį retai tenka matyti. Tik kai ji apsiavė batelį, pastebėjau už kokių penkių metrų stovintį vyrą ir abejingai stebintį žmonos skausmą.
Kai viskas baigėsi, vyras apsisuko ir toliau nužingsniavo, o Rytų gražuolė klusniai, truputį šlubčiodama nutipeno paskui.
„Oi, nemirsi sava mirtimi, – sumurmėjo sunerimusi žmona ir pridūrė, – tau čia ne Europa, nors ir Europoje į paprastą džentelmenišką poelgį gali pažiūrėti kaip į priekabiavimą.“
Gaila, bet šiais laikais būt tiesiog džentelmenu darosi pavojinga.
Kelionė laivu paliko neišdildomą įspūdį. Raudonosios jūros rifus, žuvis mačiau savo akimis, pasinėręs su akvalangu.
Aš moku neblogai plaukti, nardyti, bet prieš pirmą panirimą, klausant instruktoriaus, širdis truputį virpėjo.
Pirmas bandymas – 10 min. iki 3 metrų gylio. Taip patiko, kad nuplaukus prie kitų rifų paprašiau nerti dar kartą – tik giliau. Plaukiojau 20 minučių 12–13 metrų gylyje, prie pat dugno.
Vaizdas žiūrint iš apačios į viršų užburia, ypač būriai žuvų, besisukančių aukštai virš galvos.
Koralų grožio, įvairių, margaspalvių žuvų neįmanoma aprašyti, reikia tiesiog patiems panerti ar pažiūrėti Žako Ivo Kusto filmus.
Instruktorius pavedžiojo tarp rifų skliautų, įlindome truputį į olą, parodė iš olos išlindusį morenos šoną, ant dugno besiilsinčią nedidelę rają ir daugybę kitų fantastiškų vaizdų. Gaila, kad neriant giliau kartu nebuvo fotografo. Nežinau, kodėl nenėrė kartu. Kažką savo kalba paaiškino ir rusiškai pasakė, kad padarė daug nuotraukų pirmuoju panirimu.
Beje, 10 minučių nardymas kainuoja 12 eurų, nuotraukos – 25 eurai. Tai 30 minučių po vandeniu kainavo 36 eurai, nuotraukos – 25.
Kam buvo gaila pinigų ar kaustė baimė, plaukiojo paviršiumi su kaukėmis.
Vanduo toks sūrus, kad ir be liemenės, be didelių pastangų žmogus plūduriuoja paviršiuje ir mato žuvis, koralus. Bet tai ne nardymas su akvalangu.
Antra išvyka – pasivaikščiojimas po miestą. Kaip sakė gidas – miestas jaunas ir viskas orientuojama į turizmą. Žada sukurti afrikietišką Las Vegasą.
Keletas naujai pastatytų mečečių, brodvėjus ir Tutanchamono muziejus. Pagrindinis faraono muziejus, visi originalai, rasti jo kape, yra Kaire, o čia tik kopijos, bet vis tiek viskas palieka neišdildomą įspūdį. Jei Kairo muziejuje negalima fotografuoti, tai šiame leidžiama, bet vargu ar fotografijos gali perduoti anų laikų didybę.
Na, o likęs laisvas laikas nuo kelionių, kaip įprasta – jūra, baseinas, valgykla, baras ir į lovą.
Kalbanti apie „buitinę“ dalį, trūksta – truputį švaros. Kambaryje ant stalo gulėjo nedidelis bandelės trupinėlis. Specialiai jo neliečiau.
Lovas pakloja, rankšluosčius pakeičia, šiukšles išneša, grindis prabraukia, bet tas trupinėlis gulėjo visą savaitę.
Žinote, jis man netrukdė, todėl niekam nieko nesakiau. Rytais, kaip įprasta, ant lovos palikdavau arbatpinigių ir eidavau ilsėtis.
Kalbant apie kainas. Piligriminė kelionė (Negyvoji jūra, Jordano upė, Betliejus – Kristaus gimimo bazilika, Jeruzalė – Kristaus kapas, Raudų siena) – 190 eurų žmogui. Negyvosios jūros gydomojo purvo dvi „porcijos“ ir specialus muilas purvui nuplauti 15 eurų.
Kuras Egipte pigesnis už mineralinį vandenį. A95 – 0.55 euro. Dyzelinas – 0.37 euro. Kuro kainos fantastiškai mažos, bet ir greitis leidžiamas Egipto autostradoje taip pat fantastiškai mažas. Lengvieji automobiliai – 100. Autobusai – 80. Sunkvežimiai – 60. Rytų žmonės niekur neskuba, todėl ir gyvena ilgai.
Izraelyje kuras brangesnis. A95 – 1.88 euro. Dyzelinas – 2,46 euro. Pavalgyti Izraelyje kavinėje prie autostrados užtenka 10–12 eurų.
Internetas Egipte – kortelė 16 GB – 18 eurų. Jei kas negali be interneto, apsimoka nusipirkti, nes viešbutyje internetas tik prie registratūros, o lietuviškos kainos stipriai kirs per piniginę. Egipte pigiausia mėsa – kupranugarių – mažiau euro. Vištienos kilogramas apie 2 eurus. 10 kiaušinių – mažiau euro.
Kažkuriame krašte pigiau, kažkuriame gražiau, kažkuriame geriau, bet man geriausia – savo tėvynėje, kurią dabar daugelis peikia. Gal kai kam – namai ir pragarai, bet, sutiksite, kad be namų negerai. Pailsėjome ir skrendame namo.
Viens, du ir Vilnius. Parskridome naktį, tai pasilikome vieną naktį Vilniaus viešbutyje prie geležinkelio stoties. Vienas didelis kambarys (šešiems žmonėms) parai kainavo 80 eurų. Ar tai brangu? Reikia klausti tų, kurie kalba apie kambarių nuomas už šimtus eurų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
