Bėgiojimas man visą gyvenimą buvo didelė kančia.
Žinau žinau, kad šita banalia fraze prasideda visi bėgiojimo patarimai. Aš negaliu jos pakęsti. Bet taip buvo iš tikrųjų! Mieliau būčiau susilaužęs koją, nei prakaitavęs ratus mokyklos stadione.
Jūs jau supratote, jog viskas pasikeitė ir dabar aš dievinu bėgimą. Bet prieš dalindamas patarimus noriu, kad sužinotumėte keletą labai svarbių detalių. Jos parodys – kasdien nubėgti dvylika kilometrų gali bet kas.
Pirma – aš smarkiai rūkau ir išgeriu daug kavos. Čia nėra kuo didžiuotis, bet viena tabako kompanija skyrė man Naudingiausio metų rūkoriaus apdovanojimą.
Kita svarbi detalė – nuo vaikystės sergu bronchine astma. Pradinėse klasėse buvau lieknas berniukas, tačiau teko vartoti vaistus, kurie skatina hormonų augimą ir padeda įveikti ligą. Astmos aš taip ir nenugalėjau, nes rūkau nuo dvylikos metų, tad ir svoris visada auga it prakeiktas Sosnovskio barštis.
Dabar tų vaistų nebevartoju, bet po žiemos visada būnu riebus kaip kraujo prisisiurbęs bimbalas. Jei pavasarį mane kas sutraiškytų, riebalais aptaškyčiau pusę Gedimino prospekto vitrinų.
Trečia svarbi detalė – aš esu neįgalus. Net gaunu neįgalumo pensiją.
Nuo vaikystės su draugais auginome raumenis sporto salėje pas mūsų draugą Vilių. Aišku, tai darėme be trenerio, todėl labai greitai susigadinau stuburą. Būdamas šešiolikos į savo CV įsirašiau radikulitą.
Tada atsisakiau pilvo preso pratimų, sugadinusių mano slankstelius. Tačiau viskas tuo nesibaigė.
Po penkerių metų, būdamas dvidešimties, toje pačioje sporto salėje pas Vilių vėl pabandžiau daryti atsilenkimus. Pavyko! Tada padidinau krūvį ir pradėjau pilvo presą kalti naudodamas papildomus svarmenis. Rezultatas – stuburo išvarža ir žvėriškas kairės kojos skausmas.
Turbūt tai buvo pats juodžiausias mano gyvenimo etapas. Pusę metų beveik nevaldžiau kojos, o vaistai nuo skausmo tapo mano tapatybės dalimi. Buvau piktas, irzlus, raišas ir rijau tabletes lyg Hugh Laurie herojus seriale „Daktaras Hausas“.
Galiausiai po pusmečio turėjau ištverti stuburo operaciją. Tada mano gyvenimas smarkiai pasikeitė.
Vieną pusmetį praleidau ligoninėse, kitą pusmetį negalėjau sėdėti. Kelerius metus visiškai nesportavau. Nors dievinu krepšinį, būdamas vos 1 metro 80 centimetrų dėdavau į krepšį iš viršaus, tačiau visai nebesportavau. Labiau nei būti storas bijojau vėl kęsti tą kojos skausmą.
Ketvirtoji svarbi detalė, kuri rodo, kad turėčiau nesugebėti bėgioti, – nuo gimimo esu pusiau pilnapadis. Draugai juokiasi, kad mano eisena primena Kremliaus kaimiečio Vladimiro Putino. Žinote, ką reiškia būti pusiau pilnapadžiu? Manęs net į kariuomenę neėmė, nes tokių bičų kojoms negalima patirti didelio fizinio krūvio.
O dabar atsisėskite ir įsivaizduokite tą vaizdą. Storas, negražus, operuotu stuburu, sergantis astma, krypuojantis kaip meška į padą įkaltomis vinimis, prasirūkęs, nukankinęs savo širdį kofeinu, nepatenkintas savimi. Prie viso to – per tuos kelerius metus judėjau tik kiek daugiau nei rastas.
Reikia pripažinti, jog prie viso to dar buvau ir tinginys. Bijojau sportuoti, kad nepatirčiau traumos, bet kartu ir tingėjau pabandyti.
Buvau tiek paniręs į savo silpnybių tenkinimą, kad alindamas savo organizmą čipsais ir cigaretėmis jaučiausi lyg vaikas, pridaręs į lovą – supranti, kad pralaimėjai, padarei blogai, bet ta šiluma aplink šlaunis ir atsipalaidavimas suteikia trumpą malonumą, nes dar nereikia galvoti apie pasekmes.
Taigi, mielieji skaitytojai, jūsų padėtis tikrai nėra tokia apgailėtina. Garantuoju. Net jei manote, kad jūsų padėtis dar blogesnė, nes jūs niekada nesportavote ir neturite tos mistinės valios, žinokite, jog klystate. Lygiai tokiomis pat (ir dar labiau slegiančiomis) mintimis save kankinau ir aš.
Bet va, užvakar sudėtingais miško takais ir stačiomis kalvomis nubėgau dešimt kilometrų ir pagalvojau: gaila, kad jau temsta, nes dar penkis drąsiai nubėgčiau. Ir grįžau namo nenubėgęs iki savo malonumo ribos.
Dabar kasdien be sustojimo nulekiu apie dvylika kilometrų ir esu žiauriai savimi patenkintas.
Bėgioti pradėjau prieš dvejus metus ir dabar tokie rezultatai manęs nestebina. Tačiau šiemet kai kas pasikeitė ir tai yra labai svarbu. Paklausykite.
Pernai, kai bėgdavau dešimt kilometrų, vis tiek jausdavau kančią ir bėgiojimas palei Nerį man buvo labiau prievolė nei malonumas. O dabar viskas kitaip!
Laukiu, kada grįšiu namo ir galėsiu eiti pabėgioti, nes tai teikia neapsakomą džiaugsmą. Daugelį šių metų bėgimų prisimenu lyg būčiau ne bėgęs, bet skridęs. Kiekvienas mano bėgimas šiemet prilygsta šlovingiems Usaino Bolto žygiams.
Kaip man pavyko pasiekti tokį lygį, kad bėgimas iš kančios virto didžiausiu malonumu? Viskas yra taip paprasta ir lengva, kad rašydamas šias eilutes net šypsausi. Patikėkite, kad pasiektumėte gerų rezultatų, jums nereikės savęs laužyti ir grūdinti. Nereikės ieškoti mistinės valios ir pereiti nemalonius etapus. Viskas bus malonu ir paprasta.
Tam apibūdinti puikiai tinka frazė, kurią šį rytą gerdamas kavą pasakė mano bičiulis Andrius Užkalnis: nugalėtojai gimsta ne kančioje ir ne radę savyje paskutinių jėgų lašelių, bet darydami tai, kas jiems patinka ir yra malonu.
Pradedame.
Pasiruošimas
Čia turbūt pats sudėtingiausias ir daugiausia mistinės valios reikalaujantis dalykas. Bet prieš tai paaiškinsiu, kodėl valia yra mistinis dalykas.
Iš tikrųjų ji net neegzistuoja – tu arba darai ką nors, arba nedarai. Nėra čia jokių vidinių jėgų, kurias reikia iššaukti it lietų virš indėnų stovyklos. Nori pradėti bėgti – atsistoji ir eini. Nenori – neini. Nori, bet neini – reiškia nelabai nori.
Viskas paprasta.
Man atrodo, kad žodį „valia“ sugalvojo tie nutukę amerikonai arba rusų propagandistai (pasirinkite kurių labiau nemėgstate ir kaip jums patogiau galvoti), kad sukurtų pateisinimą savo silpnybėms tenkinti.
Taigi, pirmas žingsnis, kurį turite padaryti, yra pats sunkiausias – turite nuspręsti, kad šiandien bėgsite. Iš tikrųjų, tai viskas labai paprasta, o sunkiausias šis etapas yra tik todėl, kad kiti – dar paprastesni.
Aš siūlau daryti taip. Grįžtate iš darbo, įsikeliate į išmanųjį telefoną ar muzikos grotuvą mėgstamų dainų, apsirengiate sportinę aprangą, išgeriate vandens ir išeinate pradėti pirmojo bėgimo.
Ėjimas takelio link
Eidami savo pergalės vietos link jau galite pradėti kvėpuoti taip lyg bėgtumėte – giliai, bet ramiai ir lėtai, o svarbiausiai išpūsti visą orą. Taip kvėpuodami praeiviams turite atrodyti it tvardytumėtės po gero sekso, kai netikėtai į namus sugrįžta tėvai.
Kvėpuoti nereikia greitai ir intensyviai. Įkvėpkite ir iškvėpkite taip, kad neištiktų nerimo priepuolis ir jaustumėtės gerai.
Sakoma, kad įkvėpti reikia kuo rečiau, o deguonies gurkšnis turi keliauti į pilvo apačią. Tačiau svarbiau, kad tai nesukeltų diskomforto.
Apšilimas
Kai jau esate toje vietoje, kur pradėsite bėgimą, jūsų niekas nebesulaikys ir, iš esmės, jau pasiekėte pergalę.
Bet prieš tai pratampykite kojas, pamosuokite rankomis, pašokinėkite, padarykite keletą pritūpimų. Svarbu, kad kūnas šiek tiek apšiltų.
Tampymo pratimų yra įvairių ir juos susiraskite internete, nes man neįdomu apie juos rašyti. Svarbiausia – nereikia plėšyti savo kojų ir rankų raumenų. Tempkite taip, kad būtų malonu. Žinote tą ploną ribą tarp skausmo ir malonumo? Tai geriausiai būtų pasiekti tą tarpinį variantą, bet to, išmoksite dažniau pabėgioję.
Viso šito proceso tikslas – apšildyti kūną, padangas ir parodyti savo organizmui, kad netrukus pasileisite bėgimo takeliu.
Muzika ir bėgimo poza
Tai ta akimirką, kurią ilgai prisiminsite. Kai jau apšildėte kūną, atsistokite ant bėgimo takelio ir pažiūrėkite į jį kaip save įsimylėjęs, savimi pasitikintis šiknius: na ką, takeli, atėjo laikas tau kristi man po kojomis.
Tada įsijunkite kokią džiaugsmingą dainą (aš dažnai pradedu nuo „Rolling Stones“ dainos „Satisfaction“) ir atsistokite bėgimo pozoje.
Ji paprasta – būkite išsitiesęs, bet atsipalaidavęs. Aš stengiuosi, kad mano pečiai, klubai, pėdos būtų vienoje linijoje. Kaklas ir plikė tokia tiesi, kad rodos pakabinta ant už virvutės pakaušyje. Svarbu, kad pėdos būtų tiesios, o rankos – sulenktos. Bėgdami kumščiais mosikuokite tik tiesiai, o ne į pilvo pusę.
Tai sunku aprašyti, bet paprastai tariant, jūsų poza turi būti tokia, kad iš šono atrodytumėte pasitempę ir išdidūs.
Kai jau pradėsite bėgti, šiek tiek pasvirkite į priekį. Įsivaizduokite, kad jūsų kūnas yra lyg kateris lekiantis per bangas, o kojos – pačios krinta į žemę ir neša jus.
Pirmieji metrai
Jei kada domėjotės bėgiojimu, turbūt žinote, kad negalima pradėti bėgti greitai. Ir aš tai žinojau, tačiau niekada šito patarimo neklausiau ir pirmasis kilometras visuomet būdavo greičiausiais. Tuo metu nesupratau, koks kvailas buvau taip darydamas ir koks stebuklingas patarimas bėgti lėtai.
Žinokite, dedu ranką prie širdies ir galiu tik patvirtinti – pradėję bėgti labai lėtai, nespausdami savęs ir pamiršę sovietinį posakį „per kančias į žvaigždes“, pasieksite nerealių rezultatų!
Nepamirškite vieno dalyko – pirmieji ratai ar net pirmasis kilometras bus šiek tiek sunkokas ir didelio malonumo iškart nepatirsite. Taip yra todėl, kad organizmas turi persijungti į bėgimo režimą. Kūnas turi susireguliuoti, priprasti, o lėtas bėgimas padeda suvaldyti tą nedidelę organizmo krizę.
Profesionalai sako, kad turite bėgti taip, kad galėtumėte kalbėti. Aš ilgai ignoravau šią taisyklę. Ir buvau labai kvailas. Tai tikrai labai svarbus patarimas – bėkite lėtai ir nesukite galvos dėl rezultatų.
Minčių valdymas ir kvėpavimas
Kai jau pradėsite bėgti, jus kankins visokios niekšingos mintys, kurios vargins. Į mane dažniausiai šaudydavo tokios: kažin kiek jau nubėgau; dar bėgu tik trečią ratą, o jau pavargau; Dieve, kiek ilgai dar reikės bėgti; kaip aš numesiu svorio, jei nubėgu vos tris kilometrus ir jau alpstu; jau skauda kojas, matyt, aš nesutvertas bėgioti; ai, gal tas svoris nėra toks jau didelis vargas.
Bloga pasidaro prisiminus tas mintis ir jausmą, kad jos niekada nedings iš mano galvos. Esu tikras, kad šitos mintys kamuoja ir jus. Ir atrodo, kad susitvarkyti su jomis yra labai sudėtinga, tam reikia patirties ir žinių. Bet iš tikrųjų ne. Viskas buvo daug paprasčiau, nei atrodė iki tol.
Žinote išmaniųjų telefonų funkciją, kai ekrano apšvietimas prisitaiko prie aplinkos ir šviečia tik tiek, kiek reikia? Tai jūs irgi turite būti išmaniaisiais žmogeliukais! Bėgdami sekite savo kūno reakcijas ir prie jų prisitaikykite.
Pavyzdžiui, nubėgus penkis šimtus metrų pradeda trūkti oro ir jaučiate maudulį keliuose. Dabar jau tikrai nenubėgsiu, pamanote jūs ir pradedate stabdyti. Nejuokaukite!
Tiesiog sulėtinkite greitį tiek, kad galėtumėte normaliai kvėpuoti ir pabandykite pakeisti kojų statymo padėti taip, kad maudžiančios vietos pailsėtų. Tiksliai aprašyti tai yra sudėtinga, bet čia ir nėra labai tikslių taisyklių – tiesiog, jei trūksta oro, ką nors skauda, maudžia, pradėkite galvoti apie tą vietą ir bėgdami mėginkite daryti taip, kad būtų patogu.
Prisimenu, kažkada bėgant maždaug vienuoliktą kilometrą man pradėjo tirpti pėda. Tada sulėtinau tempą iki sėlinimo lygio ir pradėjau labiau kilnoti kojas, kad pėdos ilgiau būtų ore. Taip padariau ne todėl, kad turiu kokių ypatingų sportavimo žinių ir tiksliai žinojau, ką reikia daryti. Ne. Tiesiog pabandžiau kelti kojas aukščiau, sulėtinti tempą ir pajutau, kad tirpimas praeina. Taip dariau tol, kol mintis nuklydo ir jau galvojau apie kažką kitą. Matyt, apie vieną tokią merginą, kurios vardo negaliu atskleisti.
Nesvarbu, ar jūs bėgiojate jau dešimt metų, ar tik šiandien išbėgsite pirmą kartą, svarbu tik tai, kad kai klausote savo kūno, galvojate apie maudžiančias vietas arba kvėpavimą, jūs pats labai greitai randate būdą, kaip tą problemą išspręsti.
Tam nereikia jokių žinių. Tereikia pasistengti pajusti malonumą.
„Endomondo“ ir kitos programėlės
Dar vienas išradimas, kuris man padėjo: jei naudojate išmaniųjų telefonų programėles rezultatams skaičiuoti, išjunkite jų garsą ir išvis jas pamirškite. Jos trukdo pajusti malonumą.
Anksčiau programėlė „Edomondo“ per ausines man pranešdavo kiek kilometrų jau nubėgau, kiek dar liko, kada prognozuojamas finišas. Tai yra visiškas malonumo žudymas ir savęs žlugdymas. Tai tas pat, kas geriant skanią kavą prisiberti į ją „Kurmio“.
„Endomondo“ ir buvo tas dalykas, kuris mano bėgimus vertė kančia. Visada norėjau pasiekti didesnį nei 12 kilometrų per valandą greitį, nubėgti daugiau ir greičiau. Dabar galvoju, o kam? Aš juk ne bėgikas ir ne vergas.
Kai vieną vakarą netyčia palikau telefoną namie ir negalėjau pasinaudoti ta programėle, pajutau koks neapsakomas malonumas yra tiesiog bėgti: nieko neskaičiuoti, neturėti jokio konkretaus tikslo, negalvoti, kada baigsiu bėgimą, kiek kalorijų sudeginsiu.
Bėgdamas tą vakarą supratau, kad šito rezultato neįsirašysiu į „Endomondo“ statistiką, todėl nėra prasmės plėšytis – galiu tiesiog imti ir pabėgioti savo malonumui. Tai buvo pats smagiausias bėgimas ir lūžis mano sportavimo istorijoje.
Nuo to laiko net jei ir naudojuosi „Endomondo“, išjungiu garsą ir nežiūriu tol, kol nesustoju.
Bėgimo pabaiga
Jeigu laikysitės mano rekomendacijų, niekada nežinosite, kiek laiko bėgate (beje, tai yra svarbiausias rodiklis metant svorį) ir kiek kilometrų nubėgote. Tai kaip žinoti, kada sustoti?
Aš bėgioju jau kelerius metus ir intuityviai pajuntu, kai kojomis trypiu valandą. Tada darau taip: nenutraukęs bėgimo išsitraukiu savo išmanųjį telefoną ir patikrinu esamą rezultatą, o tada priimu sprendimą, kiek dar bėgti.
Tarkime, praėjusią savaitę, sekmadienį, gimtojoje Šilutėje bėgau savo mokyklos stadione ir telefoną išsitraukiau sukoręs dvylika kilometrų. Jutau, kad galiu įveikti dar daugiau, nebuvau pavargęs, tačiau nusprendžiau, kad geriau pataupyti jėgas kito ryto bėgimui. Apsukau dar kelis ratus ir sustojau.
Kitaip tariant, bėkite tiek, kiek norite. Kai atsibosta arba pradedate jausti kančią – nebėkite.
Tai padaryti man visada buvo labai sunku. Stengdavausi bėgti kilometru daugiau, nei galiu. Ir tik dabar supratau, kad tai buvo visiška kvailystė. Taip, nubėgęs papildomą kilometrą sudegindavau šiek tiek daugiau kalorijų. Tačiau realiai ilgalaikėje perspektyvoje smarkiai pralaimėdavau – bėgimas tapdavo kančia, kojos sunkiau atsigaudavo ir galiausiai mesdavau šį sportą, nes tai buvo erzinanti pareiga, o ne malonumas.
Tai va. Nespauskite savęs, nes vis tiek į olimpines žaidynes jūsų niekas nepakvies. Kai nuspręsite, kad jau užteks, sustokite.
Tai darykite lėtindami greitį, o ne staiga.
Baigęs bėgti dar šiek tiek pasitampau, o jei šalia būna merginų – smarkiai mosikuoju rankomis, kad atkreipčiau dėmesį. Jei po bėgimo dar šiek tiek pasitampysite ir pasivaikščiosite, kitą dieną jausite mažesnį raumenų skausmą.
Alus ir maistas
Jeigu pradėjote bėgioti, jau sudeginate daugiau kalorijų, ir svoris vis tiek kris. Todėl dėl maisto galvos siūlau nesukti. Bet jei paklaustumėte, kaip darau aš, tai viską papasakočiau.
Svarbiausia mano taisyklė – neprisivalgyti prieš miegą. Pirmiausia todėl, kad miegas tampa kokybiškesnis. Jeigu vakare esu alkanas, valgau tokius produktus, kurie užauga patys, o ne yra paruošiami ponų su virėjų kepurėmis (beje, juokinga istorija. Aš tik prieš kelerius metus supratau, kad makaronai nėra augalas. Visuomet maniau, kad tai yra daržovė, bet kartą draugas paklausė: o kaip tu manai, kaip užauga makaronai raidelės? Tai buvo svarbus lūžis mano pasaulėjautoje). Aš labai mėgstu obuolius ir agurkus, taip pat – žemės riešutus. Tad jei vakare kankina mintys apie maistą, suvalgau ką nors iš šitų dalykų.
Su alkoholiu tas pat. Vakare išgerta alaus taurė yra keli šimtai kalorijų, kurių nepanaudosite ir jos ištirps jūsų žanduose. Storuliu nuo to netapsite, o ištvermė tikrai nenukris iki pradinio lygio. Kita vertus, o kam tas alus naktį?
Nevalgau picų, mėsainių, bulvių traškučių, majonezo, mane vimdo nuo riebaus maisto ir riebių sriubų. Visą gyvenimą labai mėgau salotas ir vištieną, tad tai ir valgau.
Bet čia kiekvienam savo.
Baigiamosios nuostatos
Bėgimas tikrai yra malonus dalykas ir nėra tokių žmonių, kuriems jis nepatiktų. Jei sveriate daug ar manote, kad tam nesate gimęs, tiesiog niekada nebandėte bėgti arba iš savęs reikalavote per daug. Tik išsigimusioje sovietinėje visuomenėje tikslų buvo siekiama per kančią. Kam to reikia? Pergalės skinamos darant malonius dalykus, o ne tempiant save į pragarą už ausų. Tegul tai daro Putiną mylintys kvailiai.
Taip ir su bėgimu. Jei esate toks ambicingas ir mėgstantis save išmėginti žmogus kaip aš, jums bus sunku susitaikyti su lėtu bėgimu ar iš pradžių neįspūdingais rezultatais. Bet patikėkite manimi – ranką prie širdies pridėjęs sakau, kad savo ambicijas patenkinsite tik taip! Bėkite lėtai, nedaug, bet maloniai sau, neskaičiuokite kalorijų ir nubėgtų minučių ir jau po kelių savaičių pamatysite, kad galite padaryti viską.
Esu tikras, kad jei perskaitėte tekstą iki šios vietos, sutikę mane bėgimo takelyje, parodysite ženklą „like“.
Išbandėte, regis, visas dietas, tačiau jos nedavė jokių rezultatų? Mėginote sportuoti, tačiau rankos nusviro greičiau, nei pagražėjo kūno linijos? Apskritai ima atrodyti, kad jūsų pastangos sulieknėti – tai lyg kova su vėjo malūnais? Papasakokite savo istoriją, dalyvaukite konkurse ir laimėkite profesionalią mitybos ir sporto konsultaciją visiems metams!
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba, laukiame iki gegužės 14 dienos el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jeigu tik įmanoma, pridėkite ir savo nuotraukų.
Trijų, redakcijos nuomone, įdomiausių istorijų autorių lauks KILO.LT prizai. I vieta – 399 Lt vertės metų narystė mitybos ir sporto konsultacijoms internetu ir 139 Lt vertės papildų rinkinys deginantiems riebalus. II ir III vietos laimėtojams teks 3 mėnesių narystė mitybos ir sporto konsultacijoms.
KILO.LT – tai mitybos ir sporto konsultantas internetu. Tai unikali sistema, kuri kartu su profesionalų komanda padės susikurti norimas kūno linijas. KILO.LT metodai paremti šiuolaikiniu mokslu ir ekspertų asmenine patirtimi. Kaip pasinaudoti KILO.LT naryste, plačiau skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
