Vaikams iš pilnų šeimų nėra kalbama apie vaikus be tėvų, jie tik žino, jog tokie vaikai kaip kokie vargšai nieko neturi ir gyvena iš labdaros. O juk labdara blogai, nes jie gauna viską, kas jau padėvėta...
Ten užaugę vaikai yra kitokie, su jais reikia bendrauti kitaip, rasti tokį atsakymą jiems, kuris nedarytų įtakos blogiems sprendimams ateityje. Jie labai jautrūs ir viską išgyvena stipriau, viską savyje gniaužia, kaupia skausmą bei pyktį, net jei kartais ir susimuša tarpusavyje, tai dažniausia dėl to, kad vienas ar kitas jo motiną ar tėvą pavadino labai blogu žodžiu...
Net jei taip ir yra, šis dalykas tuos vaikus žeidžia labiausiai... Jie auga be tėvų, bet vis vien juos myli ir dėl jų kovoja kumščiais prieš kitus vaikus. O kai ten dirbantys suaugę jiems pasako, dėl ko jie gyvena vaikų globos namuose, norisi užmušti visą pasaulį, nes tam vaikui atrodo, jog visų tėvai geri, bet va jo blogi, nes jis gyvena ne su jais...
Rašau su skausmu širdyje ir giliais prisiminimais, nes pati užaugau vaikų namuose. Ne kaime, mieste. Lankiau miesto mokyklą, ėjau į būrelius ir, atrodo, tikrai nesiskyriau nuo kitų vaikų savo klasėje, bet...
Visi klasiokai žinojo, jog aš – iš vaikų namų, būtent tai mane ir skyrė iš jų... Visada kovojau už vietą po saule, buvau arši ir pikta, jei mane kas bandydavo įžeisti ar nuskriausti. Visada parodydavau, jog esu bent jau už juos stipresnė. Žinojau, jog neturiu kam pasiskųsti, niekas manęs neapgins, o aš įstačiusi mėlynę kitam, neturėjau ko prarasti...
Visi manė, jog esu silpna ir bejėgė, nes neturiu užnugario – Tėvų. Bet aš nepasidaviau ir vistiek stovėjau už save.
Vaikų namuose dirbantiems pedagogams yra sunku, nes grupėje yra 10-18 vaikų. Labai sunku kiekvienam skirti dėmesio, laiko, su kiekvienu pabendrauti ir atsakyti į jų klausimus. Todėl daugelis vaikų lieka neišklausytais.
Kalbant apie vaikų elgesį ir jų išprusimą, dauguma priklauso nuo su jais bendraujančių ir ten dirbančių pedagogų. Juk būtent jie juos moko skaityti, rašyti, skaičiuoti ir leidžia juos į pirmą klasę.
Iš tiesų, vaikų namais, kuriuose užaugau, esu labai patenkinta. Ten visada rasdavo gerą žodį, duodavo puikių patarimų, pamokydavo, kaip kur elgtis, ko geriau nedaryti ar nesakyti. Kaip elgtis išėjus už vartų – į gatvę, kur nebegalioja vaikų namų taisyklės. Ten niekam nerūpės, jog tu vargšas ir be tėvų, tad turėdavai išlikti stiprus ir tvirtas, ypač tuomet, kai to reikia. Taip, gal ne visi iš ten išėję ir užaugę tapo gerais žmonėmis, bet juk blogi vaikai užauga ir su tėvais...
Atrodo, iš kur tokie dideli vaikų norai – mp4 grotuvas, radijas, kompiuteris. Bet juk jie kaip ir mes visi visada trokšta to, ko neturi, todėl tie vaikai tokie patys, kaip ir jūs (naminukai). Šitaip mes vadindavome vaikus, gyvenančius su tėvais.
Pabaigai norėčiau pasakyti, kad jei kada nors sutiksite vaiką iš vaikų namų ar internato, nenuvertinkite jo, o svarbiausia, nerodykite jokios užuojautos ir gailesčio. Jūs šitaip jam primenate, jog jis kitoks, nei esate jūs.
Šitiems vaikams nereikalinga užuojauta ir gailestis, o tik nuoširdus bendravimas, išklausymas ir supratimas, o svarbiausia nuoširdi šypsena ir PAGYRIMAS. Tik pagyrimas vaiką stumia į priekį.
Esu sukūrusi gražią šeimą, pilnavertę, santuokoje. Turim su vyru du vaikus ir duodame jiems viską, ko neturėjome patys. Net jei ir per daug juos lepiname, tai tik todėl, kad jie prisimintų savo gražią vaikystę, kuri kažkada praeis.
Tik laiminga vaikystė sukuria vaikui laimingą ir gerą ateitį. Beje, abu su vyru esame iš vaikų namų, ten pat užaugę. Ir štai jums pavyzdys, kad ne visi vaikai ten prasti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
