Visų pirma, galima kalbėti apie pačias sužadėtuves. Pasidomėjus, kiek kainuoja tikras sužadėtuvių žiedas, gali ir aiktelėti – nuo pusantro tūkstančio litų. Žinoma, tas žiedelis tikrai geras, kokybiškas, su kokiu nors tikru briliantu – prabanga.
Tačiau ar tikrai tokio žiedo reikia? Juk ne kiekvienas vyras gali išleisti tokią sumą sužadėtuvių žiedui. Kai kam tai – viso mėnesio alga.
Būtent tai ir yra svarbiausia, kad galbūt tikrai mylintis vyras nepasiperša savo merginai paprasčiausiai dėl to, kad neturi užtektinai pinigų tokiam žiedui, o pirkti žiedelį už 100 ar 200 litų jam atrodo negražu. O taip neturėtų būti.
Dabar pagalvokime - ar papuošalas, kainuojantis šimtą litų ir daugiau, yra pigus? Abejotina, tačiau kuomet vyras pamato, kad tų žiedų, kurie vadinami sužadėtuvių žiedais, kainos siekia kelis tūkstančius litų, tas šimtas ar keli šimtai litų tampa centais.
O kas svarbiausia, pastebėjau, kad dauguma merginų ir moterų geidžia kuo prabangesnio žiedo, neva taip vyras parodo moteriai savo meilės laipsnį – kuo žiedas brangesnis, tuo jis labiau myli, nes negaili didelės pinigų sumos žiedui.
Tokioms moteriškos lyties atstovėms galėčiau patarti atsikvošėti, nes visai ne žiede slypi, kiek jus myli vaikinas ar vyras. Jums gali nupirkti patį brangiausią žiedą, bet visai nemylėti. Ir taip pat gali žiedo iš viso nenupirkti, nes nėra tam lėšų, tačiau mylėti iš visos širdies.
Kitas dalykas, kuris tiesiogine to žodžio prasme man atrodo apgailėtinas, yra mergvakariai ir bernvakariai.
Pati idėja prieš vestuves merginai pabūti su draugėmis, o vaikinui – su draugais, yra gera, tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip būsimi jaunavedžiai švenčia šią šventę?
Daugelis sako – mergvakariai ir bernvakariai skirti paskutinį kartą pašėlti, kol dar esi nesusituokęs. Tai kam tuomet tuoktis, jeigu norisi šėlti? Ar tikrai savo antrąją pusę mylintis žmogus galėtų švęsti tradicinį mergvakarį ar bernvakarį?
Juk jis yra toks: dažniausiai per mergvakarius jo dalyvės apsirengia kaip laisvo elgesio merginos, eina į naktinius klubus, bendrauja su nepažįstamais vaikinais, laižo vyriško lytinio organo formos tortą arba mauna prezervatyvus burnos pagalba ant bananų. Vaikinai taip pat šėlioja naktiniuose klubuose, vartoja beribį kiekį alkoholio ir tikrai kartais varvina seilę spoksodami į striptizo šokėją. Nesakau, kad taip daro visi, tačiau tai yra populiariausias šios šventės scenarijus.
Tikrai gražus mergvakaris ir bernvakaris būtų, pavyzdžiui, toks, jeigu merginos darytų maisto gaminimo užduotis, paruoštų skanią vakarienę, o vaikinai su būsimu jaunikiu vykdytų užduotis mieste, kurios vestų prie romantiškos dovanos mylimajai ir vakare vaikinų būrys atvyktų pas merginas ir paliktų būsimuosius jaunavedžius vienus ar panašiai.
Ar draugės ir draugai neturėtų padėti prieš vestuves suprasti santuokos svarbą? Padėti išmokti nustebinti savo mylimą žmogų? Deja, šiuo metu atrodo, kad ne – jau geriau pasakyti, kad tai paskutinės dienos, kai esi „laisvas“, ir nepaisyti padorumo ribų.
Ir trečias dalykas – pačios vestuvės.
Vestuvės – kas tai? Kai pagalvoju apie šitą žodį, įsivaizduoju du mylinčius žmones, kurie nusprendė susieti savo gyvenimus ir sukurti šeimą. Tačiau daugelis įsivaizduoja visai ką kita – daug alkoholinių gėrimų, maisto ir šokius.
Kai kiti sužino, kad žadi tuoktis, laukia vestuvių šventės. Į šią šventę turi būti sukviestos visos tavo giminės, visi draugai ir dažnu atveju tiesiog pažįstami. Nes jeigu pakviesi Joną, tai kaip nepakviesi Petro, o pakvietus Petrą negalima nekviesti Onytės...
Štai taip ir susidaro svečių sąrašas, siekiantis triženklį skaičių. Į vestuves pakviečiami net tie, su kuriais jaunavedžiai beveik nebendrauja. Kam viso šito reikia? Tam, kad kiti galėtų švęsti? Ar tikrai toks sprendimas yra protingas? Juk tai šventė ne jaunavedžiams, o jų svečiams.
Iš pat ryto tvarkyti milijonus reikalų, kad viskas būtų vietoj, kad viskas būtų tobula, o viso to finale pavargusiomis akimis spoksotum į prakaituotus ir neblaivius kitų žmonių veidus... Man asmeniškai tai neatrodo šventė jaunavedžiams.
Vestuvės yra dviejų žmonių sąjunga. Ar neturėtų šie žmonės tos dienos po vestuvių ceremonijos ir ramių pietų su keliais svečiais, kurie buvo ceremonijoje (šeima ir geriausiais draugais), praleisti nepaprastai gražiai tiesiog dviese? Būti vienas su kitu? Pavyzdžiui, pasivaikščioti pajūriu, nueiti į teatrą, aplankyti kokią nors nepaprastai gražią ir įdomią vietą, pavakarieniauti gerame restorane ir grįžti į savo namus? Juk šiandien jie – jau vyras žmona, jie jau šeima.
O vietoj to jie visą dieną vargsta, bendrauja su kitais, tiems kitiems stengiasi atrodyti gražūs ir žvalūs, „baliavoja“ visą naktį, o kartais dar ir antrą dieną. Ir net neturi laiko pasižiūrėti vienas į kitą ir ištarti vienas kitam ramumoje - „Mes šeima. Šiandien mes tapome šeima“.
Galbūt daugelis sakys, kad mergvakaris ir bernvakaris bei vestuvės neturi būti tokios ramios ir paprastos šventės, nes ramiai ir paprastai galima pabūti bet kada. Bet kokios tuomet tai šventės turi būti? Su daug dainų, šokių ir alkoholio?
Galbūt paprasčiausiai taip manote todėl, kad mūsų visuomenėje tokios tradicijos. Tačiau pagalvokite, ar šios tradicijos tikrai yra teisingos. Nes, pavyzdžiui, šventę, skirtą vestuvėms paminėti, galite surengti kitą dieną ar net kitą savaitę (su visu šimtu svečių, su daug šokių, daug dainų), bet būtent tos dienos, kai jūs tapote kito žmogaus vyru ar žmona, jūs pakartoti negalėsite.
Gerai pagalvokite, ar ši diena neturėtų būti skirta pradėti gražiam, ramiam šeimyniniam gyvenimui, o ne „baliui“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
