Matau „Western Union“, „Ernst & Young“, matau didelį stiklinį „Barclays“, o sumokėjęs „Marks & Spencers“ už bene skaniausią kruasaną Vilniuje, gaunu grąžą eurais ir sekundę susimąstau: ar tai yra tikrai ta pati šalis, kurią buvau palikęs?
Keistas ir reliatyvus dalykas yra tas laikas. Pasakoje „Alisa stebuklų šalyje“ kartą pati Alisa paklausė zuikio: „Kiek trunka amžinybė?“ O jis nė nepamąstęs iškart atsakė: „Kartais tik sekundę...“. Taip ir čia.
Keista, kad pokyčiai čia visą tą laiką buvusiems pažįstamiems ir draugams neatrodo tokie reikšmingi, tačiau jie tikrai yra ir net labai dideli. Šalis, kuri buvo paklupdyta ekonominės krizės, šiandien yra neatpažįstamai pasikeitusi.
Naujos investicijos atgaivino ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir šalies socialinį gyvenimą. Be kita ko, džiugu stebėti, kad verslo sektoriuje yra vis labiau vertinama vakarietiška darbo kultūra.
Bet kas gi būtų, jeigu tie patys standartai, paremti darbuotojų motyvacija, aukštu klientų aptarnavimu bei procesų optimizavimu, būtų pritaikomi ir viešajame sektoriuje? Galbūt tuomet Lietuva galėtų būti konkurencingesnė europinėje ir pasaulio prekybos bei mainų arenose, o gal net susigrąžintų iš šalies išvykusius tautiečius?
Mano nuomone, pastaraisiais metais pozityvūs pokyčiai įvyko dėl pasikeitusio požiūrio į klientų aptarnavimą ir kokybės gerinimą. Jei ir nedidelė Lietuvos įmonių dalis taiko šiuos principus, tai bent jau suprantančių ir bandančių tai daryti išties daugėja.
Vienareikšmiškai teigiu, jog šie pokyčiai viešajame sektoriuje yra inicijuoti bei labai profesionaliai taikomi agentūrose „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“. Nors beveik visi verslai yra skirtingi, tačiau metodai, kaip vykdomas klientų aptarnavimas, marketingas ar raštvedyba, yra labai panašūs. Todėl galima teigti, kad procedūrų standartizavimas gali pridėti vertės galutiniam vartotojui, produktui ar paslaugai.
Juk net ir tokia smulkmena kaip labai gera kava jūsų susitikimo su partneriais metu gali padaryti gerą įspūdį bendrame kontekste. Tą patį galima pasakyti ir apie jūsų sekretorės elgseną atsiliepiant telefonu ─ juk ji labai prisideda prie jūsų įmonės įvaizdžio formavimo.
Tačiau dar ne visos įmonės ir, juolab, viešojo sektoriaus įstaigos supranta gerą klientų aptarnavimą telefonu kaip privalomą dalyką. Prieš gerą dešimtmetį niekas nekreipdavo dėmesio į kliento poreikius. O dabar viskas yra kitaip – viskas yra orientuota į galutinį vartotoją ir jo poreikius. Tai kodėl gi panašių principų nepritaikius ir viešajame sektoriuje?
Kitas svarbus pokytis yra susijęs su žmogiškaisiais resursais. Pavyzdžiui, į ministeriją kartą jau patekęs žmogus toje institucijoje pasilieka ilgam. Na, nebent žaidžiami labai nešvarūs žaidimai, supainiojami vieši-privatūs interesai arba sudaromos išskirtinės sąlygos vienam ar kitam juridiniam asmeniui viešųjų pirkimų metu.
Tačiau už neveiksnumą ar neefektyvumą nėra smarkiai peikiama. Na, tiesą sakant, už labai dideles pastangas ar pasiekimus nėra ir labai smarkiai apdovanojama. Paprastai tariant, didžiosios daugumos žmonių, kurie dirba viešajame sektoriuje, darbo rezultatai nėra matuojami adekvačiais rodikliais. Čia yra būtinos motyvuojančios paskatos už gerus veiklos rezultatus.
Įmonės dažnai suteikia galimybę tobulinti savo žinias papildomuose kursuose ar mokymuose ir tai kai kuriuos žmones motyvuoja. Kitiems rūpi tik finansinė paskata, tačiau jei dirbi ne pardavimų srityje, nevertėtų tikėtis papildomo atlygio už darbą, kurį ir taip privalai atlikti.
Grįžtant prie viešojo sektoriaus – tai yra tarsi gyvas organizmas, kuris nuolat keičiasi ir tobulėja. Todėl prisitaikymas, mobilumas ir inovatyvus mastymas yra tiesiog būtinas, nes kaip kitaip valstybė sugebės eiti koja kojon su naujovėmis? Visa, ko reikia, tai savimotyvacija, o jei ji neveikia, tuomet reikalingi mokymai, kad būtų pakeltas „darbo optimizmo“ lygis. O jei ir tai neveikia, galbūt darbas viešajame sektoriuje ar ministerijoje – ne tau?
Pabaigoje norėčiau palyginti valstybės valdymą su didelės korporacijos veikla. Visame pasaulyje žinoma higienos ir švaros produktų milžinė „Procter & Gamble“ kontroliuoja apie 100 skirtingų prekės ženklų ir 2014 metais sugeneravo 73.32 mlrd. eurų pajamų. Korporacija turi aiškias verslo vertybes ir savo veiklą vykdo 70-yje skirtingų šalių, o „Forbes“ žurnalas inovatoriškiausių įmonių reitinge jai suteikė 84 vietą.
Visa tai įmanoma, turint aiškią strategiją, standartizuotus procesus, mokymus žmogiškiesiems ištekliams, rodiklius geriems rezultatams pasiekti bei labai aiškią kryptį ir mokėjimą keistis. Teisingas resursų perskirstymas ir investavimas į sritį, iš kurios labiausiai tikiesi naudos, ir yra kelias į sėkmę.
Mūsų valstybė turi 27 prioritetines ekonominės diplomatijos kryptis, kurias laikome labai svarbiomis ekonomine ir politine prasme. Palyginimui Danija turi šešias, o Švedija penkias, bei savo finansinius ir žmogiškuosius išteklius koncentruoja labai tikslingai.
Gal ir mums vertėtų susimažinti – taip perskirstytume savo finansinius resursus. Tuo pačiu labiau koncentruotumėmės į kelias tikrai svarbias rinkas, iš kurių turime daugiausia eksporto ir investicinės naudos. Gal visgi užteks užsiiminėti diplomatiniu turizmu valstybės sąskaita į Omaną ar Braziliją?
O dabar šiek tiek pozityvumo.
Lietuva, nors ir yra maža ekonomika, tačiau dėl to gali lengvai keisti savo kryptį ir tai yra privalumas prieš dideles valstybes, kur pokyčiai gali vykti labai lėtai ir ilgai. Čia panašiai kaip mažas burlaivis gali manevruoti jūroje ir keisti savo krypti pasikeitus vėjams, o didelis garlaivis labai sunkiai ir lėčiau keis savo judėjimo kryptį.
Mūsų valstybė turi daug vidinio potencialo ir jį galima išnaudoti tik tuomet, jei visi kartu sėdėdami tame pačiame burlaivyje labai tiksliai žinosime savo stiprybes bei kiekvieno kompetencijas ir surėmę pečius imsime dirbti bendro tikslo vardan.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
