Daugelis kalba, kad priežastys yra alkoholizmas, abejingumas, materializmas. Taip, sutinku, kad šios blogybės, tikrai prisideda prie problemos didėjimo. Visų šių dalykų šaknys yra mūsų istorija, kurią turime pripažinti ir priimti.
Nesiruošiu lįsti į tuos laikus, kai baudžiauninkai pririšdavo vaikus prie stalo su duonos kriaukšle ir išeidavo į laukus. Ačiū jiems, kad sugebėjo tai išgyventi. Pakaks ir mano kartos, dabartinių 30-40 metų žmonių, senelių ir tėvų gyvenimo pavyzdžių. Atkreipkite dėmesį, juk mes, dabartiniai trisdešimtmečiai, esame pirmoji karta išauginta savo tėvų!
Mūsų seneliai, kurie išgyveno visus dvidešimtojo amžiaus karus ir pokarius dažniausiai buvo našlaičiai arba neturėjo bent vieno iš tėvų. Net ir tiems, kuriems pasisekė augti su abiem tėvais, pagrindinis rūpestis buvo duonos kąsnis ir košė. Užtenka pasiklausyti vaikystėje pokarį išgyvenusiųjų pasakojimų.
Taigi, mūsų tėvai augino mus taip, kaip buvo išmokę – pirmiausia kreipdami dėmesį į tai, kad būtume pavalgę, apsirengę, išsilavinę. O dar prisiminkime tarybinius darželius, mokyklas, kur per pertraukas draugiškai vaikščiojom ratuku ar valandų valandas laukdavome eilėje prie „šlapiankės“.
O kur dar sistema, kurios skatinami tuoktis reikėjo iki dvidešimties, kad dar suspėtum iki šešiasdešimties gauti šaldytuvą ar „zaporožietį“. Net neabejoju, kad tokia sistema, nemaža dalimi prisidėjo ir prie skyrybų skaičiaus.
Tad aišku, kad daug galimybių pažinti savo vaikus šioji karta neturėjo.
Neteisinu tų, kurie ir kurios sušaldo, numarina badu, palieka ar kitaip žaloja savo vaikus. Bet reikia pripažinti ir priimti, kad mes, dabartiniai trisdešimtmečiai, esame pirmoji karta, kuri mokosi auginti. Ne turėti, o būtent – auginti savo vaikus. Galbūt, jei mes tai darysime nuosekliai, mūsų anūkai jau šį tą mokės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
