Parduotuvėje rado piniginę – grįžo lyg gavusi per veidą

Vienos dienos popietę su vyru nusprendėme nuvažiuoti į nedidelį šiaurės Lietuvos miestelį – tiesiog apsipirkti. Kadangi gyvename visai kitame mieste (nors jame užtenka parduotuvių, bet norėjome paįvairinti dieną) sėdome į mašiną ir patraukėme tikslo link.

Trūksta žodžių ir taip skaudu... Grąžinę piniginę jokio padėkos žodžio nesulaukėme, nieko.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Trūksta žodžių ir taip skaudu... Grąžinę piniginę jokio padėkos žodžio nesulaukėme, nieko.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Atidariau piniginę ir matau, kad ten visi žmogaus dokumentai, pinigai...<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Atidariau piniginę ir matau, kad ten visi žmogaus dokumentai, pinigai...<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Audronė

Jan 20, 2016, 9:47 PM, atnaujinta Jun 10, 2017, 2:36 PM

Atvykę į prekybos centrą vaikštinėjome po skyrius ir dairėmės į lentynas. Vyras patraukė prie automobilių prekių, o aš žingsniavau tolyn. Staiga mano akys užkliuvo už piniginės, gulinčios ant grindų, kurią eidami žmonės net nematydami paspiria – tai į vieną šoną, tai į kitą. Kaip tik šalia buvo lentyna su piniginėmis, kurioms taikoma 40% akciją.

Pamaniau, kad kažkas ją numetė nuo lentynos. Kadangi esu išauklėta, tvarkinga mergina, savaime aišku, priėjau, paėmiau piniginę ir, maniau, padėsiu į vietą. Pakėlus ji atrodė visai nenauja... Priėjau prie lentynos ir nepamačiau nė vienos panašios piniginės į šią. Supratau – kažkas ją pametė.

Atidariau piniginę ir matau, kad ten visi žmogaus dokumentai, pinigai... Pastovėjau kelias sekundes vietoje su pinigine, kuri iki tol vis keliavo parduotuvės grindimis, pamačiau, kad niekas neprieina, tad nuėjau į informaciją pranešti, kad radau piniginę su dokumentais ir pinigais. Juk žmogui, kuriam taip atsitiko, tikrai nemenkas nuostolis. Maniau, gal parduotuvės administracija galėtų pranešti per garsiakalbį ir žmogus atsilieptų bei ateitų jos pasiimti.

Nuėjau prie kasos su ta pinigine, žmonių daug, niekas dėmesio nekreipia. Kažkas sugalvojo mokesčius mokėt, pardavėja užsikasusi darbais... Eilė didžiulė, visi į mane žvairom žiūri, kad bandau, paprastai tariant, „užlįsti“...

Ką gi, nuėjau prie kitos pardavėjos... Liepė kreiptis į informaciją. Stoviu su ta pinigine, kone vidury parduotuvės, ir prie manęs prieina vyras. Pasakiau jam visą istoriją. Jis nieko nelaukęs išsitraukė savo telefoną ir internetu bandė surasti tą žmogų, kurio piniginę radau.

Ieškojome jo telefono numerio, adreso, darbovietės... Juk internetas – visagalis ir visažinis. Periferiniu regėjimu matau, kaip prie manęs eina aukštas vyras. Sustoja pusiaukelėje, prieina vėl arčiau... Pakeliu galva ir apsidžiaugusi, kad galbūt tai tas žmogus, paklausiu: „Gal čia jūs pametėt piniginę?“

Aišku, išgirstu atsakymą: „Taip. Čia žmonos piniginė.“

Nelabai maloniai šneka, na, bet... Žmogus turbūt sutriko. Piniginę atiduodu jam į rankas, pasakau, jog pamačiau pamestą vidury parduotuvės, buvau informacijoje pranešti, kad radau piniginę, norim gražinti, dabar ieškom internete jūsų kokių nors kontaktų...

Ir čia atkirtis: „Aš jau kurį laiką mačiau jus vaikštant po parduotuvę su šita pinigine!“

Dar kažką pasakė, bet jau nebegirdėjau. Nutilau ir aš, ir vyras... Sugebėjau išlement tik: „Viso gero ir sėkmės, juk nieko blogo nenorėjom...“

Jo žodžiai – it šlapiu skuduru per veidą... Jeigu matė, kad blaškausi po svetimo miesto parduotuvę su svetima pinigine, reikėjo prieiti ir iškart pasakyti, kad ji jų! O dabar... Galbūt laukė, kol išeisim iškėlę galvas? Apsikrovę svetimais pinigais ir dokumentais?

Trūksta žodžių ir taip skaudu... Kol stovėjau su vyru kasoje, anas vyras su žmona kone žvilgsniu mus žudė, tarsi vagys kokie būtume... Jokio padėkos žodžio nesulaukėme, nieko. Juk jeigu žmogus vogtų piniginę, turbūt tikrai nestovėtų vidury parduotuvės ir nelaikytų jos rankoj?

Galu gale, kam man svetimo žmogaus dokumentai! Kam tie svetimi pinigai? Esame jauna, bet tikinti šeima, svetimų daiktų pasisavinimas yra didžiulė nuodėmė, negalėtume sau to niekada gyvenime leisti. Bet ne tai svarbiausia...

Skaudžiausia, kad žmonės nebemoka ištarti paprasto lietuviško žodžio – ačiū. Geriau įkąs, užgaus, aprėks, įžeis, bet jau tikrai nepadėkos...

Linkiu visiems saugoti savo asmeninius daiktus. O jeigu jau taip atsitiko, kad patys pametėt ir kažkas atrado, mokėkit padėkot už tai, kad žmogus yra sąžiningas ir jų nepasisavino, o atidavė jums.

Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.