Sunki vaikystė
Aš pamenu tas dienas, kai to neturėjau – svajonių, siekių ir visos mano dienos sukosi taip: mokykla, valgis, miegas, mokykla, valgis, miegas...
Nebuvau laimingas vaikas. Ema rado mane stipriose emocinėse konvulsijose. Neradusį nė vieno žmogaus, kuriam galėčiau paskambinti naktį ir išsikalbėti. Atėjo tokia naktis, kai ji tapo šiuo žmogumi.
4 valanda ryto. Žiema. Už lango krinta sniegas, toks šaltas ir sustingęs. Galvoje sukosi mintys apie tai, kiek daug po gyvenimo su alkoholikais tėvais susikaupė pykčio, baimės, nevilties. Aš metų metus nenorėjau šypsotis. Tąkart senelis buvo vienintelis, kuris mane ištraukė iš to pragaro – nuo 13-kos metų gyvenau su juo. Jis man parodė, kad visi mes esame nusipelnę daugiau nei kartais gauname. Jis mane mokė šypsotis.
Bet buvo daug sunkių dienų, kai vienas kito nesupratome. Įtampa auginant mane, sunkus darbas panardino jį į sunkumus, todėl kartais ir jis ėmė vartoti alkoholį. Švelniau nei mano tėvai. Man tai buvo siaubinga. Už tai jis manęs prieš netikėtą jo mirtį vieną dieną atsiprašė – tarytum jausdamas, kad artėjo ta lemtinga diena. Aš jo taip pat – kad galbūt ne visada jį supratau.
Paguoda juodžiausiu metu
Praėjusių metų vasarą vieną liepos dieną, paryčiais, jis iškeliavo iš šio pasaulio, visų atsiprašęs ir padaręs tiek, kiek kiti dėl manęs nesugebėjo.
Vieną dieną aš jam tikrai atleidau už jo klaidas. Šie prisiminimai sudžiūvo ir nubyrėjo. Naktimis aš jį sapnuoju – jis mane drąsina nieko nebijoti ir eiti tolyn, kad ir kas nutiktų, nes nieko nėra svarbaus šioje žemėje: viskas svarbu tik tiek, kiek svarbu mūsų širdyse.
Bet tomis akimirkomis, kai jis gerdavo, jaučiausi vienišas ir labai nereikalingas. Nesuprastas. Ir vėl susidūręs su ta agonija, kurį jaučiau gyvendamas su tėvais.
Ir vieną tokių akimirkų staiga pasirodė ji. Keista nepažįstamoji internete, kuriai rūpėjo mano gyvenimas. Ji uždavė man klausimą, kurio jau senokai tomis dienomis nebuvau girdėjęs: „Kaip tu jautiesi?“
Gyvename laikais, kai internete pilna iškrypėlių, norinčių daužyti vaikų svajones ir paversti juos savo daiktais. Bet aš pajutau iš jos visai kitą jausmą. Ji niekada manęs neragino kur nors važiuoti, neklausinėjo intymių klausimų, o siuntė už mane uždegtų žvakučių nuotraukas – jos mane virkdė.
Neįtikėtina, koks tai jausmas, kai žmogus, kuriam nors kiek praveri savo gyvenimo, bažnyčioje už tave sukalba maldą.
Pamenu savo senelio pasakojimą, kaip jis, būdamas jaunas, autobuse kalbėjo su žila senute.
„Ar eini į bažnyčią, sūneli?“ – paklausė močiutė.
„Nemanau, kad Dievas yra. Jei būtų, mane lydėtų nelaimės, nes aš nesimeldžiu“, – atsakė jis.
„Tavęs nelydi nelaimės todėl, nes yra žmonių, kurie meldžiasi už tave...“, – paaiškino jam pakeleivė.
Pasakodamas šią istoriją mano senelis nesulaikė ašarų. Griuvus Sovietų Sąjungai jis patikėjo Dievu. Galbūt net slapta visada juo tikėjo, tiesiog giliai širdyje gniaužė šį jausmą.
Negaliu sakyti, kad esu religingas. Tikiu, kad mes nepažįstame mūsų pasaulio. Ir nežinau, kas yra Dievas. Tačiau kartais kalbuosi su juo (o gal tik su savimi), kai būna sunku arba labai gera. Sako, jei Dievas išties neegzistuotų, tektų jį išgalvoti.
Ir į mano gyvenimą Ema atėjo tada, kai man jos reikėjo labiausiai. Ir ji liko su manimi iki šiol. Tokie draugai pasitaiko tik kartą ir būna skirti visam gyvenimui.
Ir taip prasidėjo mūsų ilgi susirašinėjimai ir vaizdo pokalbiai. Anapus ekrano aš mačiau moterį, kuri mane palaikė tada, kai nepalaikė žmonės, nuo kurių manęs neskyrė jokie kabeliai ir interneto ryšys.
Susidūrė su pavydu
„Kaip baisu šiais laikais susirgti onkologine liga. Ypač jei esi neturtingas. Tada tu tiesiog pasmerktas mirti kančiose“, – savo viename įrašų „Facebook“ paskyroje parašė Ema po to, kai portale lrytas.lt buvo publikuotas jos tekstas „Nuo vėžio mirštanti moteris parašė laišką prezidentei – dėl tokio atsakymo nepyksta“.
Vėžiu sergančios moters neviltis sujaudino žmones. Ema apie tai parašė taip, jog liko sujaudinti ir gausybė geros valios žmonių. Jie ėmė rašyti Emai laiškus į socialinio tinklo paskyrą. Bet po kelių valandų ši buvo užblokuota. Sužinojęs kodėl, kurį laiką negalėjau atsigauti.
Tai padarė žmonės, už kuriuos ji meldėsi. Juos palaikė. Ir rašinėdavosi naktimis. Tie, kuriuos ji drąsindavo nepasiduoti, rasti savyje jėgų gyventi.
„Tikiuosi, nepykstate, kad užblokavau jūsų paskyrą“, – po pasirodžiusios publikacijos apie vėžiu sergančią motiną į puslapį „Emos Gyvenimas“ atskriejo žinutė iš vienos moters.
Pavydo ir siekio uždaryti paskyras apimta moteris pasielgė savaip. Kur jos sąžinė? Šio klausimo užduoti neprireikė. Vis tiek būtume kalbėję apie objektą, kurio pas šią moterį nėra.
Kita vėžiu serganti ir visomis įmanomomis valstybės institucijomis nepatenkinta moteris į savo namus neįsileisdavo socialinių darbuotojų, bet skundėsi jų neveiksnumu. Nuolat ne vieną žurnalistą priekaištais ir laiškais atakavusi sergančioji teigė, kad jai sunku, tačiau kai šios paklausiau, ko reikia pagerinti padėčiai, ji atsakė tik viena – pinigų.
„Kaip aš jai pavydžiu“, – prisipažino ji Emai apie laišką prezidentei parašiusią moterį, kurios ketvirtos stadijos vėžys baigė išsunkti paskutines jėgas.
Pavydi ko? Kad ta moteris jau serga 4 stadijos vėžiu ir nebepavaikšto? Kad kiekviena diena gali būti paskutinė? Kad teks palikti 14-metę savo dukrą, kuriai norisi parodyti, kad net ir juodžiausiomis akimirkomis galima rasti šviesą, net jei ji sklinda iš jos pačios akių, nes kartais tai viskas, ką mes išties turime? Kad kankina tokie skausmai, jog būna akimirkų, kai norisi mirti čia ir dabar, bet turi rasti jėgų nepalūžti?
Praėjus ne mažiau nei kelioms valandoms, naujai sukurta paskyra „Emos Gyvenimas“ buvo užblokuota dėl netikro socialiniame tinkle vartojamo vardo ir pavardės. Minėta pašnekovė apie tai pirmoji pranešė Emai. Su džiaugsmo gaidele žinutėje.
Kartais klausiu savęs, kas taip sužalojo jų širdis, kad tie žvėrys tapo tokie akmeninėmis širdimis ir bejausmiais veidais socialiniuose tinkluose besipuikuojantys 21-ojo amžiaus interneto vartotojais.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
