Tėvų smurto nepateisina
Bet kaip matau, mūsų visuomenė jau tikrai subrendo ir ji tikrai neklysta ir žino, kas teisinga, o kas ne auklėjant vaikus.
Tikrai nereikia tokių tarnybų, kurios skirtos dėl smurto artimoje aplinkoje. Vaikai – tai yra tėvų nuosavybė ir jie su vaikais gali elgtis taip, kaip ir su vergais – mušti, prievartauti, seksualiai išnaudoti, ir gal net užmušti.
Mielieji, gal atleiskime ir tiems visiems kalintiems kalėjimuose už vaikus nužudytus, nes jie nenorėjo jų nužudyti, tiesiog pervertino savo jėgas auklėjant vaikus. Gyvenkim kaip viduramžiais, tada vaikų mirtingumas buvo aukštas ne vien dėl to, kad sirgo, bet ir dėl to, kad auklėjo.
Taip ir dabar, visi mes nenorime, kad vaikai turėtų teises, nes ant ko išsilieti, kai bloga nuotaika arba darbe nervai pakrikę. Tik ant vaikų, tuo pačiu kai juos muši, pajunti didelę euforiją, malonumą. Ar ne taip? O be to, tėvams auklėti vaikus fizinėmis bausmėmis yra juk gili tradicija. Tiesa, nepamirškite, kad jei tėvai turi tokią tradiciją, vaikai irgi gali turėti vieną tradiciją, apie kurią parašysiu.
Bet aš, kaip supratote, tai parašiau sarkastiškai. Aš esu prieš bet kokį fizinį smurtą šeimoje. Ir man pikta, kad Lietuvoje beveik visoms institucijoms jau visuomenė beveik nebeleidžia atlikti savo pareigų.
Net ugniagesiais bus skundžiamasi, kad jie atvyko gesinti kaimyno tvartus ar sodybas. Ką Jūs sakysite, rašysite, komentuosite, kai bus artimoje aplinkoje nužudytas arba bent jau leisgyvis atvežtas į ligoninę? Vėl sakysite, kaip blogai dirba VTAT ir kitos institucijos?
Bet, jei jau tokie esate visi mokyti, tai pasakykite, kaip tada turi dirbti VTAT? Kaip? O gal toje sadistų pilnoje Lietuvoje net nereikia tokios institucijos, juk mano vaikas – ką noriu, tą ir darau, net ir nužudau? Dabar pas visus liejasi emocijos, visi yra įbauginti gąsdinimais apie pedofilus, apie Norvegijoje svetimšalius vaikus laukiančias įsivaikinti šeimas.
Atrodo, kad visa Lietuva puikiai pažįsta tą šeimą. Tie tėvai dabar drąsiai gali kandidatuoti į prezidentus, nes visuomenė juos palaikys, visuomenė, kuri leidžia mušti vaikus.
Senatvėje nebelanko tėvų
Dabar kalbama apie vaikų pareigas. Be to, manau, kad dauguma yra buvę bausti fizinėmis bausmėmis dar savo tėvų. O dabar pagalvokite gerai, kurie gyvenate atskirai nuo tėvų, kiek dažnai ir ar apskritai juos lankote?
Žinau daugybę atvejų, kai seni žmonės, turintys vaikų, yra vieniši, vaikų neprižiūrimi, o juk jie vaikus taip tradiciškai auklėjo. Pasakysiu atvirai, tie, kurie taip darote ir nelankote savo tėvų to patys nepajausdami, taip elgiatės iš keršto, nes jūs vaikystėje buvote mušami, kad buvo vaikystė sunki, kad tėvai, neturėdami ant ko išlieti susikaupusio pykčio, išliejo jį ant jūsų.
Kai patys būsite jau seni, vieniši, pamiršti vaikų, pagalvokite, ar tie vaikai jums nekeršija, kad buvo mušami?
Kiek senų žmonių palikti vieni – net pačių vaikų išmesti ar atiduoti į senelių namus. O juk ir tie vaikai buvo auklėjami tradiciškai.
Puikiai pamenu, kaip mano tėvas nelankydavo mamos, mano senelės. Kartą pas ją apsilankęs sulaukė klausimo, kodėl sūnus ją pamiršo, kodėl nemyli, juk ji tokia gera buvo visiems vaikams, visus mylėjo ir taip toliau.
Kai važiavome namo, tėvas man pasakė: „Taaaip, tokia ir buvo jos meilė – su diržu, su pagaliu, su bet kuo, kas papuola po ranka. Pamatau jos rankas, tai prisimenu ne tai, kaip ji mane glostė, o kaip mušė“.
Patikėkite, tuo pačiu ir aš norėjau pasakyti savo tėvui, kad ir aš taip elgsiuos, kaip jis dabar su savo mama, nes ir jis mane „mylėjo“ tradiciškai. Kokia gali būti meilė iš vaikų tėvams, kai prisimeni tuos laikus, kai buvai mušamas, kai buvai skriaudžiamas.
Ir man tikrai nekyla Lietuvos vadinti Šiaurės Europos dalimi, nes iki ten mums dar labai toli toli toli, tiek mentalitetu, tiek išprusimu, tiek išsiauklėjimu. Lietuva verta būti Rytų Europos dalimi.
Na, o pabaigai priminsiu vieną seną tradiciją iš pasakos, kaip vaikai išveža senus tėvus į mišką. Jei mušti vaiką – tradicija, tai tegul ir ši tradicija atsikuria.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
