Įplieksdavo gaisrus
2014 m. Didžiosios Britanijos sostinėje Londone buvo atidarytas Rafaelio Viñoly projektuotas pastatas Fenchurch gatvėje 20. Dar žinomas „Walkie Talkie“ vardu statinys buvo kurtas turint idėją viršutiniuose aukštuose įrengti kiek įmanoma daugiau butų – šie juk kainuoja brangiau.
Originaliame architekto brėžinyje pastatas turėjo būti dar didesnis, tačiau siekiant neužgožti vaizdų aplinkinių namų gyventojams, „Walkie Talkie“ keliais metrais pažemintas.
Vis dėlto Londono gyventojai netruko suprasti, jog ne gražiems vaizdams šis pastatas daro didžiausią pavojų.
Lengvai lenkto fasado stiklas atspindėjo šviesą tokiais stipriais srautais, kad jie įžiebdavo gaisrus ir tirpdydavo automobilių kėbulus. Fenchurch 20 adresu stovinčio dangoraižio fasadą iš dalies teko pridengti medžiaga, kliudančia atsispindėti kaitriems spinduliams. Nepaisant to, vietos gyventojai ant pastato vis dar burnoja dėl gatvėje jaučiamų stiprių vėjo gūsių.
Šiukšlynas iki penkto aukšto
Johanesburge (PAR) 1975 m. buvo pastatytas „Ponte City“. Šis dangoraižis iki šiol išlaikė aukščiausio gyvenamojo pastato visame Afrikos žemyne vardą.
Manfredo Hermerio sukurtas statinys Johanesburge iškilo apartheido eroje. Į prabangų „Ponte City“ daugiabutį atsisakyta įsileisti ne baltaodį savininką, rašo archdaily.com.
Cilindro formos 55 aukštų pastato apačioje palikta vietos prekybos įmonėms, o statinio viduje – didelis vidinis kiemas.
Sprendimas atsijoti klientus pagal rasę ir piniginės storį smogė antru galu, kai pastato kaimynystėje ėmė augti nusikalstamumas. Gyventojai išsikraustė, o „Ponte City“ tapo vertikaliu šiukšlynu, kurio vidiniame kieme šiukšlių krūva vienu metu buvo pakilusi iki penktojo pastato aukšto.
Nepaisant prastos reputacijos, 2001 m. pastatas sulaukė naujo šeimininko. Dabar „Ponte City“ saugomas ištisą parą. Vis dėlto rasistinis atspalvis liko: brangesniuose viršutiniuose aukštuose dažniausiai gyvena baltieji.
Taupė taip, kad tapo pavojinga
Daugiabučių kompleksas „Pruitt-Igoe“, kurį suprojektavo Minoru Yamasaki, iškilo turint kilnią idėją – augančiam Sent Luiso (JAV) gyventojų skaičiui suteikti įperkamą pastogę. 1954 m. pastatyti 33 vienuolikos aukštų namai suprojektuoti taip, kad automobilius ir pėsčiuosius skirtų dideli pastatai ir žaliųjų erdvių juostos.
„Pruitt-Igoe“ naujakurius sužavėjo patogumais ir bendruomenės pojūčiu. Tai buvo visai kitoks gyvenimas, nei žmonės, iki šiol glaudęsi perkrautuose nuomojamuose būstuose, buvo įpratę.
Tačiau nesėkmingai susiklosčius politiniams ir ekonominiams faktoriams M.Yamasaki teko įveikti nemenkus iššūkius, kad jo projektas iškiltų. Taupant keisti statybų metodai, tačiau netruko paaiškėti, kad padaryta tokių klaidų, kurios ne tik nepatogios, bet ir pavojingos.
1972 m. kompleksą teko griauti. Tokią jo baigtį lėmė keli pokyčiai: baltųjų pasitraukimas (angl. White flight), išaugęs nusikalstamumas, suprastėjusi ekonominė padėtis.
Išvaikė senbuvius
Kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Malaizijos Džordžtauno mieste buvo nuspręsta suformuoti naująjį miesto centrą, turėta daug vilčių šį rajoną prikelti. Jo centrinis dangoraižis turėjo būti „Komtar“ bokštas su restoranais, parduotuvėms, biurais.
Tačiau šiai vizijai nebuvo lemta tapti realybe. Pradėjus statybas, gyvenamąją vietą teko keisti daugybei Džordžtauno miestiečių, o kad būtų vietos „Komtar“ bokštui iškilti, buvo nugriauti teritorijoje veikę restoranai ir parduotuvės.
1986 m. atvertas „Architects Team 3“ suprojektuotas bokštas prekybininkų nesužavėjo, todėl statinys liko tuščias. Projektu buvo sunaikinta viskas, prie ko gyvavimo jis turėjo prisidėti.
Pastaraisiais metais „Komtar“ pamažu atgyja: pavyzdžiui, jis tapo pasaulio aukščiausia freska.
Neįspėjo klientės norų
Architektas Miesas Van der Rohe suprojektavo namą garsiai Čikagos (JAV) medikei Edith Farnsworth. Moteris Pleine norėjo turėti būstą, kuriame ilsėtųsi savaitgaliais. Architektas būstą suprojektavo 1947 m., tačiau statybas teko atidėti, nes medikė laukė palikimo. Darbai galiausiai baigti 1951 metais.
Tačiau, baigus statybas, prasidėjo ginčai tarp užsakovės ir M.Van der Rohe. Pastarasis būstą projektavo norėdamas kiek įmanoma mažesnės atskirties tarp žmogaus ir gamtos. Todėl rinkosi permatomo stiklo sienas, kurias prilaiko lygūs balti rėmai.
E.Farnsworth toks būstas visiškai neįtiko. Ji sakė besijaučianti lyg dieną naktį sargautų. Negana to, namo projektavimo ir statybos darbai stipriai viršijo pradinį biudžetą, tad medikė atsisakė padengti skirtumą. E.Farnsworth ir architektui M.Van der Rohe teko susitikti teisme. Čia buvo pripažinta architekto teisybė. O namu nepatenkintai E.Farnsworth jį 1975 m. pavyko parduoti.
Tikėjosi plaukioti dar 2009-aisiais
Kai Valensijoje (Ispanijoje) buvo baigtas statyti Menų ir mokslo miestas, architektas Santiago Calatrava sutelkė dėmesį į Romą. Čia jis braižė sporto objektų kompleksą. Pirmasis jų – plaukimo baseinas – dar 2009 m. turėjo priimti Pasaulio plaukimo čempionato dalyvius. Tačiau stipriai išaugus kainoms statybų darbus teko stabdyti.
Skaičiuojama, kad stadiono statyboms teks atriekti apie 200 mln. eurų.
Įdomu tai, kad apleistą sporto miestelį Roma minėjo, kai teikė paraiškas varžantis dėl teisės surengti 2024 m. vasaros olimpines žaidynes.
