Romantiškas miestas su draugiškais žmonėmis bei modernistinės architektūros gausa. Taip Kauną gyrė kelias dienas jame viešėjęs iš Kauno kilęs žinomas fechtavimosi meistras A.Nasewiczius.
67-erių vyras ir dabar vadina save kauniečiu, nors jo jaunystė prabėgo Lenkijoje, o daugiau nei pusė gyvenimo – Prancūzijoje. Tris knygas parašęs buvęs sportininkas juokavo, kad visko jo gyvenime po tris, – trys tautybės, trys žmonos ir trys dukros.
Galbūt įvyks ir trečias didysis kraustymasis? Jei taip, tai tikrai bus Kaunas.
– Kada pirmą kartą išvykote iš Kauno?
– Gimiau Kaune 1952 metais. Mama buvo kaunietė, tėvas – lenkas. Kai man buvo septyneri, išvykome į Lenkiją. Išvažiavome su paskutine lenkų emigracijos banga, vėliau sovietai nebeleido emigruoti. Verkiau, sakiau: „Nelipkime į tą traukinį.“ Mylimos tetos paprašiau, kad saugotų mano žaislus, kol grįšiu. Nesupratau, kodėl turime išvykti.
Vėliau trumpam grįždavome į Kauną, kol man sukako 15 metų. Paskui dėl fechtavimosi vasaros stovyklų nebeatvažiuodavau į gimtąjį miestą. Profesija tapo prioritetu. Lietuvoje fechtavimasis silpnas, todėl nebuvo progos atvykti. Planavau atvykti į Lietuvą ir padėti šiai sporto šakai, tačiau prieš porą metų parašęs federacijai ir pasiūlęs nemokamą pagalbą negavau jokio atsakymo.
Lenkijoje fechtavimasis gerai sekėsi. Jau 18-os tapau Sporto ministerijos funkcionieriumi. Kai „Solidarumas“ sustiprėjo, partija spaudė mane į ją stoti. Sakiau: „Man kaip prieš santuoką – reikia laiko.“ Davė man metus. Per juos ruošiausi pabėgimui.
1980 metais Maskvoje dalyvavau olimpiadoje, o 1981 metais su bridžo komanda išvykau į varžybas Paryžiuje ir ten pasilikau. Į Paryžių jau buvo pabėgusi mano pirmoji žmona. Prancūzijos fechtavimosi federacijoje man nedelsiant davė darbo. Taip tapau prancūzu.
– Koks buvo kitų Kaune gyvenusių šeimos narių likimas?
– Mama Stasė Saulė Šepetytė gimė 1926 metais Pravieniškėse. Jos istorija labai įdomi, esu ją užrašęs vienoje iš trijų savo knygų. Pirma jos santuoka buvo su partizanu. Jie susituokė, jis išėjo į mišką ir žuvo. Taip motina nespėjo nė valandėlę šia santuoka pasidžiaugti. Kaune ji dirbo slauge, pasižymėjo patriotiškumu ir priešinosi sovietams. Spaudoje vėliau perskaičiau, kad jaunesnįjį savo sūnų Mečį gimdė būdama kalėjime už Lietuvos ribų.
Išvykusi į Lenkiją dirbo Pabaltijo lietuvių asociacijos prezidente. Jos broliai Vidas ir Kazys liko Kaune, sesuo Bronislava išvyko į Lenkiją. Pusbrolis Antanas buvo Kauno kino teatro operatorius. Kitas pusbrolis Vytautas gamino tortus. Dabar apie Kaune likusius giminaičius nieko nežinau.
– O kur Kaune gyvenote? Ką atsimenate iš tuometinio Kauno?
– Gyvenome name A.Mickevičiaus gatvėje. Dabar negalėjau jo atpažinti – matyt, labai pasikeitęs. Atsimenu 1958 metų potvynį, kai Nemunas buvo patvinęs. Pamenu tėvų kalbas apie funikulierių ir kaip kildavome juo į Prisikėlimo bažnyčią. Važiavau juo ir atvykęs šį kartą.
Kad ir kur nukeliaučiau, ieškojau Kauno. Tai kaip meilė – kai įsimyli, ieškai to paties. Taip įvyko ir Barselonoje. Ten, kaip ir Kaune, daug modernistinių pastatų, miestas su kalnu ir funikulieriumi. Kėliausi juo ir vėl grįžau į vaikystę.
– Kodėl būtent dabar grįžote į Kauną?
– Ši vasara yra pirmoji, kai nedirbu fechtavimosi vasaros stovyklose Barselonoje.
Pardaviau savo senuosius namus ir įsigijau naujus, bet svarbiausia, kad baigėsi skyrybų procesas. Juokauju, kad turiu tris tautybes, tris dukras ir tris žmonas.
Penkerius metus kviečiau dukras vykti kartu su manimi, tačiau visiems susiderinti labai sunku. Viena gyvena Olandijoje, antra Kanadoje, trečia Prancūzijoje ir nuolat darbo reikalais keliauja po pasaulį. Galiausiai pasakiau – važiuoju bet kokiu atveju. Dukra iš Paryžiaus atskrido porai dienų į Vilnių. Jai ten labai patiko.
– Kokie įspūdžiai apsilankius Kaune?
– Visą gyvenimą sapnuodavau Kauną – Laisvės alėją, senamiestį. Kai atvykau, jis man pasirodė dar gražesnis nei sapnuose. Akimirksniu pasijutau namie.
Vieną dieną tiesiog vaikščiojau po Kauno centrą. Žingsniavau nuo funikulieriaus V.Putvinskio gatvėje iki Santakos. Vidurnaktį vienos jaunos merginos, vardu Daria, paklausiau kelio atgal. Ji palydėjo mane iki pat Karo muziejaus. Ten mane sužavėjo skulptūra „Žvaigždžių sėjikas“. Trečioji mano knyga, kuri greitai pasirodys, vadinsis „Žvaigždžių skonis“.
Taip pat aplankiau M.K.Čiurlionio ir Velnių muziejus, kur pasikalbėjome su dar viena kauniete, vardu Giedrė. Tuomet kilau funikulieriumi ir aplankiau Prisikėlimo baziliką. Aplankiau ir Kauno rotušę bei pilį. Patiko Kauno dramos teatre, kur gėrėjausi tapytojo Viliaus Ksavero Slavinsko darbų paroda. Vėliau turėjau garbės jį aplankyti namuose ir įsigyti du nedidelius jo darbus.
Įspūdį paliko Kauno modernistiniai pastatai. Niekur pasaulyje nebuvau matęs jų tiek daug viename mieste. Ir pats gyvenau architekto Stasio Kudoko viloje, pastatytoje 1938 metais. Ten įsikūrusi jauna pora tapo man lyg lietuviška šeima.
Kaune prisiliečiau prie praeities, prie aplinkos, kuri mane sukūrė. Dabar žinau, kodėl esu, kas esu. Esu tikras kaunietis. Manęs tai nenustebino. Kaunas – labai romantiškas miestas, ir aš labai romantiškas. Čia žmonės paprasti ir šilti. Kai pasakydavau, kad gimiau Kaune, man atsiverdavo visos durys. Buvau labai laimingas Kaune. Net jei liksiu gyventi Prancūzijoje, mano namai bus Kaunas.
– Ką jūsų bičiuliai ir draugai žino apie Kauną?
– Dažnai sakau, kad esu ne lenkas, bet lietuvis. Dauguma mano draugų žino, kur yra Lietuva, bet tik nedaugelis žino Kauną. Kai kurie žino M.K.Čiurlionio muziką.
– Ko palinkėtumėte Kaunui ir kauniečiams?
– Kauniečiams palinkėčiau likti tokiems, kokie yra. O sau linkiu kuo greičiau čia sugrįžti.
