Ir nors, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Ragučio“ įmonės pavadinimas alaus daryklą privatizavusių verslininkų reikalavimu iš istorijos „išnyko“, ant šimtmetį Kauno senamiestyje stovinčio buvusio darbininkų bendrabučio fasado dar galima matyti išlikusias to vardo raides.
Darbuotojų gyvenimo kokybės gerinimas
„Ragučio“ alaus daryklos istorijos pradžią galima atsekti buvus dar XIX amžiaus antroje pusėje, kai Kaune prie tuometinio plento į Daugpilį bei Sankt Peterburgą buvo įkurta alaus darykla. Jos savininkai – šveicarai Maksas ir Henrieta Bliumentaliai alaus daryklos pastatų ansamblį plėtė. Tai paskui darė ir laikinai (Vilniaus žemės bankui sklypą su pastatais perleidus) jo savininku tapęs Abelis Solomonovičius Soloveičikas, vėliau – turtą vėl iš jo atpirkę buvusieji savininkai.
1922 metais po reorganizacijos tarp įkurtos akcinės alaus ir vaisvandenių daryklos „Ragutis“ bendrovės steigėjų buvo žymių to meto verslo bei visuomenės veikėjų: Martynas Yčas, Jokūbas Šernas, Adomas Prūsas, Vulfas Frenkelis. Tais pačiais metais parengtas daryklos išplėtimo projektas, sumontuoti modernūs įrengimai.
Tai primindami interneto puslapyje modernizmasateiciai.lt teksto autoriai Ieva Narauskaitė ir Žilvinas Rinkšelis akcentuoja, jog reikšmingu modernizacijos elementu tapo ne tik gamybinio proceso plėtra ir tobulinimas: „1922 metais daryklos teritorijoje imtasi projektuoti daugiabutį gyvenamąjį namą nuomai. Projektą parengė žymių to meto architektų duetas – Vladimiras Dubeneckis ir Mykolas Songaila.
1923 metais baigtas statyti keturių aukštų gyvenamasis namas buvo vienas pirmųjų ir ankstyviausių stambesnio masto statybų sostine tapusiame mieste. (…) Trečiajame dešimtmetyje jaunos valstybės architektai siekė ne tik modernizuoti, tačiau tuo pačiu ir reprezentuoti tautinę kultūrą. Šios pastangos architektūroje virto siekiu kurti savitą tautinį stilių.
Jo esmė – ne tik įvairių liaudies meno krypčių, kaip medžio drožybos formos, tekstilės ornamentai ir kiti dailės elementai laisva interpretacija, bet ir profesionaliosios baroko meno krypties atgaivinimas. Natūraliai ir organiškai prigijęs XVI amžiaus pabaigos lietuviškame kraštovaizdyje, barokas vėl prisimintas XX amžiaus pradžioje ir vertintas kaip Lietuvai artimas bei priimtinas stilius, maža to, simboliniais saitais susiejantis kraštiečius su prarasta istorine sostine – Vilniaus baroko miestu.
„Ragučio“ namas savo architektūra išsiskiria bendrame miesto kontekste. Namo architektūroje persimaišo ne tik barokui būdingas monumentalumas ir elegancija, bet ir fasadus paįvairinantys tautiniai motyvai. (…) Pats V. Dubeneckis teigė, kad „Ragučio“ name buvo bandyta ieškoti sąšaukų ir su Kauno baroko architektūra, ypač Maironio namu Rotušės aikštėje. Architektas mėgo baroko interpretacijas, tai atsispindėjo ne tik šiame name, bet ir tuo pat metu projektuotame Valstybės teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras) bei 1925 metais pastatytame „Lietuvos“ viešbutyje.“
„Ragutis“ tebelaukia atgimimo
Savanorių prospekto 9-o namo fasade išlikusi „Ragučio“ simbolika. Bet senosios alaus daryklos, gyvuojančios antrą šimtmetį, vardas jau keliasdešimt metų yra kitas.
Apie viso dar XIX amžiuje pradėto kurti komplekso (taip pat – ir jo dalies – buvusio bendrabučio) atgimimą AB „Kauno alus“ generalinė direktorė Lina Šileikienė, įmonei vadovaujanti ne pirmą dešimtį metų, neseniai kalbėjo su Kauno miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyriaus vedėju Sauliumi Rimu.
Portalo „Kas vyksta Kaune“ paprašytas nors truputį detalizuoti, kas aptarta (o gal sutarta?), vedėjas įvykusį pokalbį pavadino tik supažindinimu su galimos renovacijos vizija.
Tą patį žurnalistei patvirtino ir pati L. Šileikienė. Ji tik paminėjo, jog avarinis pastatas Savanorių pr. 9 dar neseniai turėjo kitų savininkų. Kažkada jame gyvenę nuomininkai pasinaudojo teise privatizuoti butus. Nors gyventojams teko iš pripažinto avarinės būklės pastato išsikelti gyventi kitur, bet nuosavybės jie niekam neperleido. Ir dar ilgai derėjosi su įmone, kurios komplekso dalimi bendrabutis po privatizacijos tapo. Kol galop aludariai nupirko visus butus. Tad dabar kurdami planus, susijusius su jiems priklausančių pastatų atnaujinimu, verslininkai į juos gali žvelgti kaip į visumą – bendrą kompleksą.
„Realiai tie planai dar tolimi. Greičiau jie – ateities matymas, nes projektai nepradėti ir neužsakyti. Tačiau po truputį renovuojamės. Pradėjome nuo gamybinių pastatų, atremontuodami dalį senosios katilinės. Mūsų siekis – ne tik visą gamybinės paskirties kompleksą atkurti, bet ir suteikti jam ekskursinę prasmę. Juk tai – ir miesto istorijos dalis“, – kalbėjo „Kauno alaus“ bendrovės vadovė.
Nesiekia atsikovoti senąjį alaus daryklos vardą
Taip, „Ragučio“ simbolika tebepuošia jau seniai negyvenamą avarinės būklės pastatą – buvusį įmonės bendrabutį, kažkada Kaune simbolizavusį ir „smetoninių pramonininkų“ pastangas gerinti savo darbuotojų gyvenimo kokybę. Simboliai, žinoma, gerai, bet renovacija – visai kas kita. Net ir tie, kurie niekada nemėgino kultūros paveldo vertybių atnaujinti, žino, jog tai visais atvejais didelius pinigus kainuoja. Ir pastato renovacijos procesas kur kas ilgiau trunka nei naujo namo statyba.
2021-uosius „Kauno alus“, gaminantis kelių rūšių populiarų alų bei limonadą (pavyzdžiui „Kriaušė meduje“) baigė patirdamas tam tikrą, kad ir nedidelį, nuostolį. Praėję metai bendrovei buvo pelningi, o jos gautos pajamos viršijo 5 mln. eurų. Savo produkciją įmonė realizuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, ji vėl grįžta į Ukrainos rinką. Tačiau su Rusija bet kokius verslo ryšius nutraukė, išėjo netgi iš šiai valstybei agresorei priklausančių prekybos tinklų, veikiančių ES šalyse.
Tarp kitko, daugybė „Kauno alaus“ produkcijos vartotojų, pirkėjų šią seną alaus daryklą tebevadina istoriniu „Ragučio“ vardu. Lygiai taip, kaip kauniečiams jau kelis dešimtmečius „nelimpa“ naujas jungtinės gydymo įstaigos vardas, ir dažnas pasako, jog gydėsi (ar žada gydytis) Raudonojo kryžiaus, Kauno 2-ojoje arba Kauno 3-iojoje ligoninėje. Visiems tuomet aišku, kur konkrečiai…
Ar niekada nekilo noras nuo 1922-ųjų veikiančiai bendrovei dabar vėl pasivadinti „Ragučio“ vardu? Juolab, kad jį po privatizavimo prisiėmę didesni jūsų kolegos po kurio laiko patys „Ragučio“ atsisakė ir savo įmonę pavadino kitu vardu, tai gal dabar jie neprieštarautų norui atstatyti istorinį vardą senai alaus daryklai?
„Ragučio“ vardu kartu veikė dvi gamyklos – 1-oji (netoli geležinkelio tilto) ir 2-oji (Žaliakalnio papėdėje, čia, kur mes esame). Paskui jos išsiskyrė. O norų susigrąžinti „Ragučio“ vardą mes visada turėjome, jie niekur nedingo. Istoriškai tebesame ten, kur akcinė bendrovė buvo sukurta. Ant mūsų didžiausio pastato fasado viršuje esančio skliauto parašyta „Ragutis“. Bet situacija dabar tokia, kad be teismų sprendimų šiuo atveju nebūtų galima apsieiti. Tačiau įvertinę visas rizikas ir galimybes, o taip pat – kaštus, į teismus nėjome.
Kiek įmonė uždirba, tiek investuoja į gamybą, naujų rinkų paieškas. Taip pat kaupiame lėšas savų istorinių statinių atnaujinimui. Tikimės, kad ir Kauno miesto savivaldybė sutiks paremti mūsų pastangas, susijusias su moderniosios architektūros išsaugojimu, kultūros paveldo atkūrimu. Ir tada antrąjį šimtametį pradėjęs „Ragučio“ namas vėl atgaus savo gražumą. Taps išvaizdžia kultūrine vertybe, kuri dar ilgai džiugins tiek kauniečio, tiek miesto svečio akis“, – žurnalistei sakė „Kauno alaus“ generalinė direktorė L. Šileikienė.
