Mokslo metų pradžia Vilniuje prieš 30 metų atrodė visiškai kitaip ne tik todėl, kad vidurinėse ir aukštosiose mokyklose kabėjo Lenino portretai ir buvo sakomos nuobodžios kalbos. Tiesa, kalbos sakomos ir šiais laikais.
Bet skirtingai nei dabar, po iškilmių įkaušę vyresniųjų klasių mokiniai ir studentai nesiurbė svaigalų slapčia parkuose ir patiltėse. Jie rikiavosi į ilgas eiles prie alaus barų, kurių visoje Sovietų Lietuvos sostinėje buvo vos keli.
„Sostinė“ amžininkų žvilgsniu pažvelgė į epochos, vadintos brandžiu socializmu, alaus barus ir parodė jų dramatišką virsmą nepriklausomybės laikais.
„Tauro ragas“, „Žemaičių“ alinė, „Rūdninkai“, „Aukštaičiai“, garsioji „spjaudalynė“ prie Žirmūnų tilto, neoficialiai vadinta „Bizonų slėniu“: kas ten yra dabar? Ir kodėl Vilniuje neišliko savitos alaus barų subkultūros?
Koja ar ausis?
Jeigu laiko mašina nusikeltume prieš 30 metų ir apie valandą pastovėję eilėje patektume į „Tauro rago“ alaus restoraną, išvystume įdomų ir net šokiruojamą vaizdą.
Dabar J.Jasinskio gatvėje 2 numeriu pažymėtas „Tauraragis“ – tik griuvėsių krūva. O anuomet jis alsavo gyvybe. Pusrūsyje įrengtoje „arklidėje“ tilpo 180 žmonių.
Dabartinį stebėtoją turbūt glumintų iki kraštutinumo demokratiška alaus (dažnai praskiesto vandeniu) siurbčiotojų bendrija.
„Buvome susitelkę į Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto krepšinio komandą.
Po varžybų užsukdavome į „Tauro ragą“ išlenkti po bokalą.
Kalbėdavome apie istoriją ir ano meto okupacijos aktualijas. Nelabai tai prestižinė vieta, bet anuomet nebuvo iš ko rinktis. Galima juokaujant ir iš dalies rimtai sakyti, kad Vilniaus aludėse užsimezgė Sąjūdis, buvo duotas postūmis antisovietinei opozicijai“, – prisimena profesorius Alfredas Bumblauskas.
Jį su kitais jaunaisiais mokslininkais humanitarais po paskaitų studentai istorikai matydavo ir Vokiečių gatvėje (anuomet – Muziejaus) įsikūrusioje gerokai aukštesnio lygio „Žemaičių“ alinėje.
Studentai manė, kad A.Bumblauskas šį barą renkasi iš etninio patriotizmo – mokslininkas yra žemaitis. Bet paaiškėjo, kad priežastis paprastesnė, – pasirinkimą lemdavo išskirtiniai valgiai aludėse.
„Viskas priklausė nuo to, ar norėjai kiaulės kojos, – tada eidavai į „Žemaičius“. Jei kiaulės ausies – į „Rūdninkus“. O šiaip eidavome ten, kur mažesnės eilės“, – juokėsi istorikas.
„Žemaičių“ alinėje gerai iššutinta koja kainavo rublį, bokalas (0,5 l) alaus – 50 kapeikų.
„Rūdninkuose“ virta ausis su pupelėmis kainavo rublį ir dešimt kapeikų, alaus bokalas – 60 kapeikų.
Palyginkime: vidutinė studento stipendija buvo 40 rublių, aukštąjį mokslą baigusio jauno specialisto atlyginimas – 120 rublių.
Klientas – tik menkysta
Skaniausių pasaulyje čenachų patiekdavo „Gintaro“ viešbučio aludė.
Bet norint ten patekti nesistumdant valandą eilėje reikėdavo duoti rublį tokiam Stasikui, kuris dirbo lyg durininku, lyg ir drabužininku ar apsaugininku.
Padavėjus, durininkus ir drabužininkus pagal visuomeninę padėtį anuomet neoficialiai buvo galima prilyginti valdininkams.
Barų ir kavinių aptarnaujantis personalas buvo viršininkai, klientas – menkysta jų akyse.
Saugodavosi agentų
Atskira tema – sovietmečio alaus barų mitai.
Vienas jų buvo susijęs su sovietų slaptąja tarnyba KGB. Ano meto alaus gėrėjai buvo šventai įsitikinę, kad kas trečias sėdintis prie bokalo – saugumietis.
Labai panašus į provokatorių buvo „iššifruotas“ alaus paviljone, vadintame „Bizonų slėniu“. Jis stovėjo Neries slėnyje tuoj pat už Žirmūnų tilto, kairėje pusėje, žvelgiant nuo Antakalnio transporto žiedo.
Klastingo, į lapę panašaus veido vyriškis lįsdavo prie įkaušusių lankytojų, ypač studentų, ir provokuodavo disidentiškus pokalbius, esą kaip gerai buvo gyventi prie Smetonos, kad viską dabar valdo „ruskiai ir žydpalaikiai“.
„Bizonų slėnis“ iš tiesų buvo pigi, purvina užeiga, bet kažkodėl apgaubta legendų.
Viena kvailiausių – esą čia kažkada alų gėręs Motiejus Šumauskas (buvęs Sovietų Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkas).
Tačiau literatūros kritiką Petrą Bražėną ir kitų anuomet žinomų kultūrininkų buvo galima pamatyti.
„Bizonų slėnio“ neliko nė pėdsako. Tiesa, jau nepriklausomybės laikais apsukrus verslininkas buvo suremontavęs paviljoną ir jau oficialiai užrašęs neoficialiai prigijusį pavadinimą, tačiau verslas nenusisekė.
Lindėdavo karininkai
Anais laikais garsėjo ir Žirmūnuose, prie Šiaurės miestelio, veikęs alaus baras „Aukštaičiai“.
Garsėjo prasta šlove todėl, kad čia daugiausia lankėsi sovietų karininkai. Įkaušę jie traukdavo „vychodila na bereg Katiuša“, „ne plač devčonka“ ir kitas rusiškas dainuškas.
Bet šiaip buvo palyginti draugiški, pavaišindavo alumi „litovcus“. Kalbėta, jog padavėjai alaus čia neskiesdavo, mat bijodavo karininkų rūstybės.
Dabar „Aukštaičių“ vietoje (kitapus Žirmūnų „Rimi“) įsikūrusi drabužių parduotuvė.
„Stikliai“ parodė naujoves
Iš senųjų alaus barų neliko nė kvapo, tik viena išlyga – „Stiklių“ aludė. Ji atidaryta 1989-aisiais, kai merdinti sovietinė ekonomika leido pasireikšti privačiai iniciatyvai.
Nors „Stikliai“ laiko prasme pateko į sovietinės epochos pabaigą, tai jau buvo visiškai kitokio tipo aludė. Sienos neįsigėrusios tabako dūmų, grakštūs, nematyto dizaino bokalai.
Švarūs padavėjai nusilenkę mandagiai klausdavo „Ko pageidausite?“, o ne raugtelėdavo „čevo?“, kaip buvo įprasta „Tauro rage“.
Bet nuostabiausias dalykas buvo pats alus – ne skiestas „Sostinės“ ar „Širvenos“, o stiprus biržietiškas, atvežamas iš mažos alaus daryklėlės viename Biržų rajono kolūkių.
Šiam alui prigijo „Poškinio“ pavadinimas, pagal to kolūkio pirmininko pavardę.
Buvęs Aludarių gildijos prezidentas Audrius Vidžys atkreipė dėmesį, jog sovietmečiu ir dar ilgą laiką būtent stipresnis alus buvo laikomas kokybės ir prestižo požymiu.
„Parduotuvėse tokio alaus pasitaikydavo retai, baruose vidutinio stiprumo alus būdavo skiedžiamas vandeniu, todėl įsigalėjo nuomonė, jog tik stiprus alus yra geras alus“, – aiškino A.Vidžys.
„Stiklių“ aludė veikia iki šiol, tik kiek kitoje restorano erdvėje. Ir biržietiško alaus čia vis dar galima paragauti.
Virto striptizo klubais
Bet senosios alaus upės seniai išseko ir jų vietoje trykšta kitokios gėrybės.
Buvę „Rūdninkai“ Rūdninkų gatvėje dabar – striptizo klubas „Old Town“. Ant stalų jau ne virtos kiaulės ausys garuoja, o raivosi nuogos gražuolės.
Striptizo baru virto ir alaus baras prie „Lietuvos“ viešbučio. Jis gyvavo palyginti trumpai, sovietinių laikų pabaigoje ir kelerius pirmuosius nepriklausomybės metus.
„Žemaičiai“ Vokiečių gatvėje iš esmės irgi nenumirė, bet patyrė esminį virsmą: iš demokratiško alubario tapo prašmatniu restoranu, kuriame yra ir alaus, ir ne tik.
Įėjimas – 5 rubliai
Tragiškiausio likimo sulaukė legendinis „Tauro ragas“ – apie tai byloja jo griuvėsiai J.Jasinskio gatvėje, bjaurojantys sostinės Naujamiestį.
Jis buvo uždarytas 1994 metais, tada jau tapęs didžiule landyne, prie kurios nuo ryto budėdavo policijos ekipažas. Bet ir sovietiniais metais „Tauro ragas“ netviskėjo.
Ši girdytuvė buvo suskirstyta į dvi dalis: apačioje didžiulis baras, kuriame alus buvo pigus.
Antrajame aukšte buvo įsikūręs alaus restoranas, nuo prastuomenės atitvertas stiklo siena. Už įėjimą reikėjo lauke prie kasos susimokėti po 5 rublius – didelius pinigus neturinčiam ko pavogti sovietiniam žmogui. Į tą sumą buvo įskaičiuota kažkiek alaus ir rinkinys (kepta duona, sūris, rūkyta skumbrė).
Beje, rūkytos skumbrės alaus baruose, net tokiuose paprastuose kaip „Bizonų slėnis“ ar „Tauro ragas“, buvo skanios: riebios, sultingos ir anaiptol ne visada papuvusios.
Bet blogis toks, kad „Tauraragyje“ tualetai buvo įrengti antrajame aukšte, kanalizacija ne visada atlaikydavo ir iš tualeto išėję plebėjai sliūkindavo į apačią prie savo bokalų šlapimu varvančiais laiptais.
Uždarytas „Tauro ragas“ ėjo iš rankų į rankas, vienu metu čia ketinta net įkurti prekybos centrą. Pagaliau 2008 metais žemės sklypą su jame esančia griuvena įsigijo Klaipėdoje registruota bendrovė „Assent“.
Klaipėdiečiai užstatė sklypą bankui, paėmė paskolą ir bankrutavo.
Tad šiuo metu „Tauraragio“ likučiai yra bešeimininkis pastatas, valdomas bankroto administratoriaus.
Jį griauti bus galima tik pasibaigus teismams.
Kildavo įdomių minčių
Sovietinių alubarių klestėjimo laikus menantis istorikas A.Bumblauskas sakė, kad būtų per skambu juos vadinti laisvės oazėmis ir subkultūros gimtavietėmis, bet pripažino, jog prie bokalo kildavo ir įdomių minčių, užsimegzdavo diskusijos.
„Kiek pamenu, būtent „Žemaičių“ alaus bare, jau nepamenu, kas, iškėlė tokią versiją: esą jei lietuviai nebūtų laimėję Žalgirio mūšio, dabar būtų gyvenę kaip estai, taigi geriau.
Tai jau buvo nepriklausomybės laikų pradžia.
Mintis alternatyviosios istorijos tema nuskambėjo naujai, alternatyvioji istorija anuomet buvo naujas dalykas“, – sakė mokslininkas.
Alaus rūšių padaugėjo
Pakitusio formato sovietinių alaus barų su savitu interjeru ir valgiaraščiu Vilniuje liko vos vienas kitas. Prie tokių galima priskirti „Šnekučio“ ir „Alaus namų“ restoranus.
Žinoma, čia jau nėra tokių kontrastų kaip sovietiniais laikais, kai prie vieno stalo buvo priversti sėdėti ir prasigėręs proletaras, ir universiteto docentas.
Ir alaus čia niekas net nemano skiesti. Alaus ne viena rūšis, o keliolika.
Panašumą lemia tik valgiaraščiai. Pavyzdžiui, šiuose alaus restoranuose galima prisiminti ir kiaulės kojos, ir ausies, ir gerai išvirtų, bet nesulipusių žirnių su spirgais skonį, taip pat gurkšnoti alų prieblandoje ant grubaus dizaino medinių stalų.
Dingusios „Tauro rago“ grožybės
Alaus baras „Tauro ragas“ duris atvėrė 1974-aisiais. Pastatą projektavo architektai Algimantas Mačiulis ir Eugenijus Gūzas.
Specialistų nuomone, „Tauro ragas“ buvo stilingas to laiko statinys. Pastatas atspindėjo tuo metu populiarų brutalizmo stilių. Prie jo priskiriami ir Vilniaus koncertų ir sporto rūmai.
Statant „Tauro ragą“ įgyvendintas ne vienas originalus architektūrinis sprendimas. Pirmąkart panaudotas grubiai apdorotas estiškas dolomitas – juo puoštas pastato fasadas ir vidus.
Anuomet naujoviškas buvo ir sprendimas įrengti lubose švieslangius, pro kuriuos į patalpas patekdavo šviesa.
Į didžiąją salę rūsyje buvo patenkama atvirais laiptais, čia įrengta orkestro estrada.
Skulptoriaus Steponas Šarapovas iš dirbtinės odos buvo sukūręs sienelę, iš metalo lakštų – skulptūrą „Tauras“.
Bet ji prie restorano stovėjo neilgai, nes neįtiko LKP CK antrajam sekretoriui, ideologiniam prievaizdui Valerijui Charazovui, kuris griežtai nepripažino moderniojo meno ir abstrakcijų.
Planinės ekonomikos akibrokštai
Audrius Vidžys
Buvęs Aludarių gildijos prezidentas
„Alaus barai ir restoranai Sovietų Lietuvoje buvo įdomus reiškinys, atsiradęs dėl centralizuotos, planinės ekomomikos ypatumų.
Pagal planą, alaus darykloms, kurių anuomet buvo vos keletas, buvo privalu gaminti didžiausią kiekį „Žigulinio“ alaus – jis sudarė 70 proc. visos alaus daryklų produkcijos. Tai buvo mažai fermentuotas, silpnas, 4,2 proc. stiprumo, prastos kokybės alus. Paprastai tariant, birzgalas. Juo dažniausiai ir prekiauta parduotuvėse.
Rūšinis alus, toks kaip „Sostinės“ (apie 5,1 proc. stiprumo), „Širvenos“, „Baltijos“ (6 proc. stiprumo) buvo gaminamas ribotai ir į parduotuves patekdavo labai menkas jo kiekis.
Atskirai tenka kalbėti apie stipriausią anuomet tamsųjį alų „Porterį“. Sovietų Sąjunga negamino karamelinio salyklo, jį importuodavo iš Čekijos. Karamelinis salyklas buvo brangus, tad alaus darykloms jo tekdavo labai nedaug.
Iš tų laikų Lietuvoje susidarė nuomonė, jog tamsusis alus savaime reiškia, kad yra stiprus, nors iš tiesų taip nėra.
Būtent rūšinis alus buvo tiekiamas į specializuotus barus, todėl prie jų nusidriekdavo eilės, vartotojai troško atsigerti kokybiškesnio nei „Žigulinis“ birzgalas alaus. Bet baruose ir rūšinis alus nebuvo kokybiškas, nes padavėjai jį skiesdavo vandeniu vos ne klientų akyse.
„Tauro ragas“ buvo itin populiarus todėl, kad tikėta mitu, esą alus čia tiekiamas į barą vamzdžiais tiesiai iš šalia esančios „Tauro“ daryklos. Bet tai netiesa. Iš daryklos alus buvo gabenamas statinėse ir per ilgus vamzdžius supilamas į talpyklas. Iš čia, matyt, ir kilo mitas. Žlugus sovietinių laikų alaus barams, Vilniuje neatsirado daug naujų specializuotų aludžių su savitais valgiaraščiais kaip Vokietijoje ar Čekijoje.“
