Tai susiję su intesyviai vykdoma žemės ūkio veikla, „Žinių Radijo“ laidoje „Žuvys kalba“ sakė Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja Aldona Margerienė.
„Matome, kad didžiąją dalį taršos, kaip nebūtų liūdna po visų tų demaršų su traktoriais, vis tiktais žemės ūkis sukelia. 41 proc. azoto, fosforo, daugiausia, aišku, azoto prigamina ir jis paveikia vandens telkinių būklę“, – sakė specialistė.
Nors mineralinės trąšos ir teršia vandens telkinius, specialistė sako, kad priežasčių yra ir daugiau.
„Jeigu statytume į eilę, yra hidromorfologiniai poveikiai. Ką mes esame paveldėję – mūsų upės ištiesintos, padarytos kaip grioviai, yra užtvankos, kurios irgi stabdo. Visi šie pakeitimai, jie tiesiog stabdo ir žuvų migraciją, ir vagos, smėlio formavimosi procesus ir tai atsiliepia visai ekosistemai, gyvenančiai vandenyje – ir žuvims, ir visiems smulkiems vėžiagyviams, bestuburiams. Tos modifikacijos sudaro apie 11 proc. taršos“, – sakė specialistė.
Dar dalis taršos atkeliauja iš nuotekų – pasitaiko, aiškino specialistė, ir nepakankamai išvalytų, ir apskritai nevalytų nuotekų.
„Yra ir istorinė tarša, kuri, deja, jau yra nusėdusi ir paskui dar cirkuliuoja vandens telkinyje“, – pridūrė A.Margerienė.
Specialistė taip pat pabrėžė, kad padidėjusi teršalų koncentracija susijusi ne tik su didesniu teršalų kiekiu, tačiau ir su klimato kaita. Sausomis vasaromis iš nuotekų valymo įrenginių išleistos nuotekos gali atitikti nurodytus normatyvus, tačiau, jeigu upelyje mažai vandens, jos neatsiskiedžia ir koncentracija gali pasirodyti didesnė.
Priemonių įgyvendinimas užtrunka
Pasak specialistės, veiklų, reikalavimų bei paramos schemų, turinčių pagerinti vandens telkinių kokybę, netrūksta.
„Žemės ūkiui yra reikalavimai, yra švietėjiškų laidų, straipsnių, kad suprasti ir žinotų žmonės, kam to reikia. Yra paramos schemos, kurios padeda diegti aplinkosauginius reikalavimus ūkiuose.
Keliami griežtesni reikalavimai tręšimo planams, srutų išlaistymui, yra paramos schemos įsirengti šlapžemes. Nuotekų srityje ateina visi europiniai reikalavimai, kur bus sugriežtinti išvalymo normatyvai tiek miesto valymo įrenginiams, tiek pramonei“, – aiškino A.Margerienė.
Visgi pastebėjus, kad tvenkinio būklė itin prasta, užtrunka laiko ir situaciją pataisyti.
„Gamtoje procesai nėra tokie greiti ir, jeigu mes ir pradėjome taikyti kažkokias priemones būklei gerinti, ne taip greitai viskas vyksta“, – sakė Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja. O būklės vertinimas, priduria ji, vyksta vertinant 6 metų periodą.
Dalyje Lietuvos ežerai ypač užteršti
Neseniai protestavę ūkininkai skundėsi ir vandens apsaugos juostomis. Visgi specialistė sakė, kad jos – išties būtinos.
„Apsaugos juostose jau pats žodis sako – apsaugo. Jos apsaugo vandens telkinį nuo ūkinės veiklos. Tose juostose negalima arti, tręšti, o jeigu suari, patręši, viskas per potvynius nukeliauja į tą vandens telkinį. Visame pasaulyje jos yra, vienur mažesnės, kitur – didesnės“, – aiškino A.Margerienė.
Tiesa, pastebėjo specialistė, apsaugos juostos saugo ne tik vandens telkinį. Tai padeda išsaugoti šalia vandens telkinio esančią bioįvairovę, buveines, gyvūnų migracijos koridorius.
O apsaugos juostų būtinumą įrodo ir tyrimai – pastebėta sąsajų tarp ūkininkavimo ir paviršinių vandens telkinių taršos.
„Jeigu atvaizduojame žemėlapiuose mūsų vandens telkinius, ir raudona spalva, kai jau būklė bloga arba labai bloga, tai visa Vidurio Lietuva, Nevėžis, Šešupė, Mūša, Lielupis, Venta, jos ir yra raudonos upės, aplink kurias intensyvi ūkinė veikla vyksta, tiek žemdirbystė, tiek gyvulininkystė ten išvystyta labiau“, – pastebėjo specialistė.
Privengti reikėtų ir gera būkle nebepasižyminčių Kauno marių, Obelių, Masčio, Simno, Didžiulio, Udrijos ežerų, kurie taip pat nuspalvinti raudona spalva.
Švariausios upės, sako specialistė, yra Žeimena, Šventoji, Merkys, Minija. Atitinkamai ir šių upių baseinuose esantys ežerai įprastai būna švaresni.
Ir nors plika akimi taršą pastebėti sunku, yra keletas ženklų, išduodančių, kad su vandens telkiniu kažkas negerai.
„Turbūt pagrindiniai vizualiniai požymiai būtų vandens žydėjimas, dumblėjimas, kvapas kažkoks, kuris nebūdingas vandens telkiniams. Spalva aišku pasikeitusi. Būdavo tokių atvejų, kaip kad Šilutėje buvo, kur buvo išpilta spirito gamyklos žaliava. Ten jau vizualiai matėsi rusvos, gelsvos spalvos, niekaip nesumaišysi, kad čia natūralus vandens telkinys. Tačiau tarša dažnai ir nematoma“, – priminė specialistė.
Paveikia visą ekosistemą
Azotinių ir fosfatinių medžiagų perteklius, aiškina ekspertė, sukelia eutrofikaciją (vandens žydėjimą), o tai reiškia ir ežerų dumblėjimą bei mitybos bazės prastėjimą.
„O, kai suprastėja mitybinė bazė, tai ir žuvų rūšinė įvairovė prastėja. Įsivyrauja tos rūšys, kurios labiau pakančios taršai, o tos, kurios nepakančios – nyksta. Ne tik, kad nyksta, bet jos neužauga.
Jų biomasė daug mažesnė, jos nėra tokios stiprios, tad tų visų plėšriųjų žuvų mažėja, o tas disbalansas, kai nėra pakankamai plėšriųjų, lemia, kad daugiau auga smulkiosios, menkavertės žuvys. Jų daug, jos maitinasi, čia pat jos ir teršia. Todėl labai svarbu, kad turėtume sveiką ekosistemą ne tik taršos atžvilgiu, bet ir įvairovės būtų pakankama“, – dėstė A.Margerienė.
Atsiliepti tai gali ir žmonėms – pirmiausia, per laiką vandens telkiniams drumstėjant ir dumblėjant, jie galiausiai gali tiesiog išnykti. Na, o kol ežerai dar yra, juose esanti tarša gali pasiekti ir mus.
„Pavojingos medžiagos linkusios kauptis, tai jos vandenyje gal atsiskiedžia, nuteka, bet, jei pastoviai yra teršiama, jos nusėda į dugną ir ne taip greit suyra arba yra visai nesuyrančios. Reiškia, pirmiausia gulintys ant dugno organizmai juos suvalgo, paskui – žuvys, na, ir aišku, galėtų tie teršalai galiausiai atkeliauti ir iki mūsų stalo“.
